Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.

Naujos idėjos

 

Paskaita apie sveikos aplinkos kūrimą ir atliekų rūšiavimą.
Vasario 26 d.į mūsų įstaigą ( Lakštučių g. 6 ) atvyko Visuomenės sveikatos biuro specialistės, kurios pravedė paskaitėlę apie atliekų rūšiavimo naudą , reikalingumą, supažindino su rūšiavimo taisyklėmis . Paskaitėlės metu pažiūrėjome ir vaizdinę medžiagą - filmuką kaip teisingai rūšiuoti atliekas, į kokios spalvos konteinerius dėti popierių , stiklą ir plastmasę. Pažaidėm ir stalo žaidimą .Pabaigoje truputį pajudėjome, nes specialistė buvo paruošusi smagią mankštelę.
Pasižadėjome rūšiuoti atliekas namuose ir įstaigoje, kad sukurtume sveiką aplinką.

Klaipėdos Lakštutė nuotrauka.
Klaipėdos Lakštutė nuotrauka.
Klaipėdos Lakštutė nuotrauka.
Klaipėdos Lakštutė nuotrauka.
Klaipėdos Lakštutė nuotrauka.
 
 
 

 

 

 

Nuomonės

 

Kas yra vaistas?

2019-02-18, 10:14

Vytautas VALEVIČIUS

 

Kas yra vaistas? nuotrauka, foto

 

© „Fotolia“ asociatyvi nuotr.

Akivaizdūs klausimai neturi atsakymų. Dažniausiai girdimas atsakymas: tai, kas gydo. Tačiau gydo ir maistas, ir nuotaika, ir žodis, ir dar daug kas.

Taigi kas yra vaistas?

Žodynuose galima rasti daug apibrėžimų, bet mano klausimas kitoks. Mes sakome, kad maistas yra vaistas. Sakome, kas sportas gydo. Gydo ir miškas, vanduo, grynas oras. Sakoma, kad gydo juokas, net šypsena. Todėl noriu suprasti, kas yra tas gydymas. Gal mes visi ligoniai, ir tik gydytojų darbo trūkumas, kad nenustatė ligos?

 

Viskas gali būti ir vaistas, ir nuodas. Reikia sąmoningai rasti tinkamą santykį.

Vytautas VALEVIČIUS

 

Logiška būtų manyti, kad vaistų reikia, kai žmogus serga. Tačiau bent jau mano išvardinti pavyzdžiai verčia tuo abejoti. Jeigu ir maistas yras vaistas, tai... Čia ir nežinau, kas iš to seka. Gal ir niekas. Galiu suprasti, kad mokėjimas valgyti yra tai, kas naudinga kūnui, neleidžia jam pereiti prie nereikalingų dalykų – svorio pertekliaus, alergijų ir kitų panašių ligų, teikia augimui, darbui ar senėjimui reikalingas medžiagas. Tačiau tai jau ne vaistas, nes ligos lyg ir nėra. Ji randasi tik tuomet, kai „kvailioji“ - persivalgai ar ryji greitą maistą. Tiesa, čia galima prisiminti ir nepavalgiusius, bet, tikiuosi, tai ne Lietuvos problema. Dar svariau kalba chronobiologai: svarbu ne tik ką valgai, bet ir kada valgai. Tačiau tai jau kita problema.

Maistas gali susargdinti, bet gali ir gydyti. Svarbu kada ir kaip naudoji. Prie vaistų tradiškai priskiriami augalai. Jie naudojami labai įvairiai: kaip kambariniai, kurie padeda būti sveikam ar sveikesniam, taip pat ir kaip maisto dalis ar net savarankiškai besigydant kai kurias ligas.

Gydymas žolėmis arba vaistažolėmis (fitoterapija) tapo lyg ir savarankišku gydymosi būdu. Kai kur įteisintu, kai kur ne. Reglamentuoti reikia, nes  jis jau perauga į pramonę, o tai verčia įvesti tiek naudojimo, tiek gamybos taisykles. Didžiausias skirtumas tarp oficialios medicinos ir fitoterapijos -  atsakomybė. Gydytojas yra visaip atsakingas už ligonio sveikatą, nors kartais tą pamiršta, o fitoterapeutas elgiasi kaip išmano.

Mes gydomės ozonu, purvu, vandeniu, masažuokliais, dušais, ultragarsu, kompresine terapija, šviesa ir dar daug kuo. Sunku net išvardinti visas procedūras.

Bet aš ne apie kiekybę. Ar visos jos gydančios? Gal kai kurios raminančios, o kai kurios - siurbiančios pinigus. O juk yra ir tokių, kurios kenksmingos.

Turime ir jogos pratimus, meditacijas, aikido ir bušido, plaukimus ir maratonus, maudynes žiemą ir pirtis. Sporto ir procedūrų yra begalės. Galiu priminti gintaro pirtis ar druskų kameras. Tęsinys būtų ilgas ir nenuspėjamas.

O dar mus gydo katės ir šunys, dėlės ir kanarėlės, delfinai bei arkliai. Galiu išvardinti aibę egzotiškų gyvūnų, kurie tam yra naudojami. Vieni nuspėja ar net diagnozuoja ligas, kiti sugeba tramdyti nervines ląsteles ir sukurti sveikatinančią atmosferą. Vaistas?

Aplinkos sąlygos taip pat mus veikia. Kalnų oras, pušyno ozonai, miesto parkai ir tvenkiniai – puikios gydomojo poveikio priemonės. Juo jų daugiau, tuo žmonėms sveikiau. O ir akis paganyti ne vienam reikia.

Tai toli gražu ne pilnas sąrašas, ką sveikas protas arba paprastas žmogus pripažįsta gydymo priemone ar būdu. Turėtų būti labai lengva daryti išvadą – viskas yra vaistas. Bet tai netiesa. Pažiūrėkime į medicininių terminų žodyną. Ten parašyta: „Vaistas arba vaistinis preparatas – tai vaistinė medžiaga arba jų derinys; pasižymi savybėmis, dėl kurių tinka žmogaus ligoms gydyti arba jų profilaktikai; dėl farmakologinio, imuninio ar metabolinio poveikio gali būti vartojamas ar skiriamas atkurti, koreguoti ar modifikuoti žmogaus fiziologines funkcijas arba diagnozuoti žmogaus ligas.“

Jei jums tapo aiškiau – sveikinu.

Vaistu gali būti tai, kas veikia ligą, jos radimąsi, eigą ar pasekmes. Tačiau yra įvairiausių ligų, tad ir vaistų galybė.

Apsiribosiu tik labai maža dalimi. Trumpai apie chemiją: tokius gydiklius mes dažniausiai perkame vaistinėse, kartais turguje ar net internetu - nepaisydami pavojų.

Priminsiu, kad pagrindinis dabartinių vaistų pagrindas yra įvairių augalų ekstraktų cheminiai analogai. Jei augalas ar grybas veikia lėtai, sintetizuotas preparatas tai daro greičiau. Sakykim, penicilinas yra išskirtas iš grybų, opiatai iš aguonų sulčių, valerijonas gali būti vartojamas tiesiog jį sutirštinus.

Bet pavojai slypi ne ten. Pagrindinė perkančių ir naudojančių gydymo priemones problema yra pašaliniai reiškiniai. Jei ligonis ar sveikas žmogus įsigijo cheminę priemonę ar net fiziologiją veikiantį prietaisą, dar neaišku, kaip tai tiesiogiai paveiks konkretų asmenį. Aišku, būdami vaistinėje, galite pasikalbėti su vaistininku, bet šiuo metu jų tikslas yra daugiau ir brangiau parduoti. Tiesa, turguje ar kitoje neoficialioje prekybos vietoje tas tikslas dar ryškesnis.

Taigi, cheminiai vaistai nėra stebuklų lazdelė, kuria mostelėjus ligos simptomai pranyksta. Visi cheminiai vaistai yra nuodų forma, todėl veikia tik nedidelėmis, aiškiai nustatytomis dozėmis. Veikia tik apibrėžtą laiką, todėl reikia domėtis, ar vartojant kokį nors preparatą ilgainiui jis „neišsikvėps“, t.y., nustos reguliuoti. Ar neišsivystys pripratimas, priklausomybė?

Su visais vaistais reikia mokėti elgtis atsargiai. Sulyginčiau su prastais vairuotojais: kas kavą geria, kas nagus lakuojasi, kas net skutasi. O tuo metu galima netyčia kažko nepastebėti, nepamatyti, pačiam žūti bei kitus pražudyti.

Viskas gali būti ir vaistas, ir nuodas. Reikia sąmoningai rasti tinkamą santykį. Skaniai valgyti yra gerai, o persivalgyti – blogai. Tačiau valgyti yra būtina visiems.

Vytautas Valevičius,

 

Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuras

 

 

 e  >  Žinios  >  Nuomonės  >  Nuomonės

Klaipėdos Lakštutė

Tarptautinis neįgaliųjų teatro festivalis „Begasas“ 
Lapkričio 16 d. BĮ neįgaliųjų centro „Klaipėdos lakštutė“ breiko šokių komanda vyko į tradicinį tarptautinį neįgaliųjų teatro festivalį – konkursą „Begasas“ prizui laimėti Vilniuje. Šiemet festivalis skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. LŽNS prezidentė Rasa Kavaliauskaitė pažymi: „Neįgaliems žmonėms svarbu būti pastebėtiems, pripažintiems, reikalingiems. 
Festivalyje dalyvavo įvairias negalias turintis artistai – judėjimo, regos, klausos ir kitas. 
Renginį vedė aktoriai Darius Rakauskas ir Inga Filipovič, o gerą nuotaiką padėjo kurti džiazo grupė ,,Brave noises“ (kompozitorius ir vadovas Mantvydas Pranulis).
Dėl didžiojo „Begaso“ prizo varžėsi 9 teatrai:
„Kitokio teatro“ LŽNS muzikinio teatro trupė atliko kompozitorės S. Dikčiūtės misteriją ,,Skambantis miestas“ (rež. Saulė Degutytė). Audiovizualinėse miniatiūrose, kuriose dalyvauja ir profesionalūs menininkai, skambėjo su Vilniaus miestu susijusių autorių eilės, proza, ištraukos iš įvairaus laikotarpio spaudos leidinių lietuvių, lenkų, jidiš, gudų, rusų kalbomis bei kiekvieno istorinio laikotarpio aplinką atspindintis garsinis fonas.
Tradiciškai festivalyje vyravo judesio spektakliai. Vilniaus m. biudžetinės įstaigos dienos centro „Šviesa“ teatro terapinė trupė TTT parodė spektaklį ,,Barbora ir Augustas“ (rež. Silvijana Bilskytė), VšĮ „Kurčiųjų reabilitacijos centro“ liaudies teatras ,,Mimika“ – spektaklio ,,Barbora Radvilaitė“ ištrauką „Karūna Vilniui“ (rež. Titas Varnas), Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centro ,,Plastinės dramos teatriukas“ – pantomimą ,,Šypsena“ (rež. Virginijus Bortkevičius). O festivalyje pirmą kartą dalyvavome ir mes su breiko kompoziciją ,,Klaipėdos skulptūros parkas“ (vadovas Artiom Kazakovcev). Festivalio svečiai – Lenkijos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Ratas“ teatro – šokio grupė ,,Entuziastai“ parodę emocingą spektaklį ,,Vienos meilės istorija“ (vadovė Žaneta Adamek).
Žiūrovus į komedijos stichiją panardino Vilniaus neįgaliųjų dienos centro improvizacinio skaitymo teatrinė grupės sceninis veikalas ,,Pagyvensime – pamatysime“ pagal A. Tendzegolskio, J. Gimberio, V. Žilinskaitės, ir V.V. Landsbergio humoreskas (vadovas Darius Rakauskas). Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo trupė „Molėtuvka“ suvaidino spektaklį ,,Mūsų gyvenimo jūros ir uostai“ (vadovas Pranas Pliuška). Klaipėdos regos ugdymo centro socialinio ugdymo skyriaus teatro trupė ,,Palėpė“ suvaidino publicistinį veikalą ,,Renkamės šviesą“ (vadovės Marcelė Balčiūnienė ir Loreta Aukštuolienė).
Vertinimo komisija (pirmininkas – režisierius Vitalijus Liubota iš Ukrainos, nariai – režisierius Janusz Szymanski iš Lenkijos, aktorė Rasa Kulytė - Polini, choreografė Birutė Banevičiūtė, Kultūros ministerijos atstovė Jolita Bečienė) visas festivalio trupes apdovanojo mažomis „Begaso“ skulptūrėlėmis (autorius – tautodailininkas Eugenijus Paukštė), o didįjį „Begasą“ nusprendė palikti kietiems metams.
Mes labai džiaugiamės, kad galėjome dalyvauti, norime padėkoti Lietuvos žmonių su negalia sąjungai už galimybę pasireikšti ir malonų laiko praleidimą. Mums renginys paliko šiltus prisiminimus.

 

Klaipėdos Lakštutė nuotrauka.

 

 

Nuomonės

Rinka, sveikata ir gydymo paslaugos

 

(1)

2018-08-09, 21:02

Vytautas VALEVIČIUs

Rinka, sveikata ir gydymo paslaugos nuotrauka, foto

Vytautas VALEVIČIUS

© Asmeninio albumo nuotr.

Matyt, diskusijos, kas geriau – privati ar biudžetinė medicina, greitai nesibaigs. Mane naują mintį gvildenti paskatino R. Lazutka, parodęs D. S. Guzick publikaciją. Jos net pavadinimas „Rinka sveikatos priežiūrai“. Argumentai ten pateikti svarūs, tačiau manęs neįtikino, kad yra ideali sveikatos paslaugų rinka. Viena, kas teisingai ten pažymėta – nors JAV gydymo ir jo draudimo sistema yra brangiausia, tačiau neefektyviausia pasaulyje.

Rinka ir gydymo paslaugos turi skirtingus tikslus. Pavyzdžiui, gydymu turėtų būti siekiama, kad žmogus nesirgtų, t. y. norima suteikti jo kūnui galią gyti pačiam. Nesiimsiu griežtai apibrėžti, kas yra sveikata, apsiribosiu tik tuo, kad gydymas dažnai yra komercializuojamas ir tarsi tampa rinkos elementu.

Yra kainos ir įkainiai, balai ir lovos, lovų užimtumas ir budėjimo valandos. Visi šie ir panašūs dalykai reguliuoja Lietuvos gydymo sistemą pinigais ir kitu turtu. Visuomenė, t. y. žmonės gauna iš to naudos: randa tada, kai reikia, gauna tai, ko reikia. Kitaip sakant – gydymo paslaugos turi būti prieinamos ir kokybiškos.

Teoriškai galima iš karto teigti, kad visose visuomenėse resursai yra riboti: negali visi būti gydytojais ar slaugėmis, negali būti ligoninių kiekviename kieme. Todėl tiek kiekybė, tiek kokybė nėra vienoda visur, bet tai tik abstraktūs pasamprotavimai. Tačiau, kad kiekviena gydymo sistema, privati ar ne, nėra ideali, liudija JAV atvejis.

Tiesa, priešais pastatyti galima ir socialistines Kubos, Šiaurės Korėjos ar Kinijos sistemas. Kuri geresnė – klausimų nekyla. Tačiau buvusios „socialistinės“ gydymo sistemos mylėtojams reikia žinoti, kad pastaroji labai įdomiai skirstydavo resursus: beveik pusę lėšų skirdavo elitiniam sluoksniui, o kitą dalį likusiesiems: vadinasi, 3–7 procentai naudojosi naujausiomis technologijomis ir visišku prieinamumu, o masinis aptarnavimas buvo ribotas. Bet tai atskira tema.

Gydymo sistema remiasi tarsi socialiniu draudimu: moki tada, kai sveikas, o jei susirgsi ar gausi traumą – tave gydys už buvusias ar būsimas lėšas. Tiesa, jei gydymas brangus, o taip dažnai būna, už tave sumoka kiti. Dar geriau yra tada, kai žmogus neserga visą savo gyvenimą. Tada jis moka kitiems, pats negaudamas nieko. Todėl, moralės ir ekonomikos požiūriu, šios gydymo apmokėjimo problemos neišsprendžiamos.

Bet pažiūrėkime dar į vieną priešpriešą. Dažniausiai gydymo sistemai keliami du pagrindiniai reikalavimai: prieinamumas ir kokybė. Tačiau prie kiekvieno mediko kaip ir policininko, nepastatysi. Todėl yra santykinai nedidelė specialistų grupė, kuri padeda, kai reikia. Tačiau jei prireikia daugeliui ir vienu metu (epidemijos atvejis), tai paslauga tampa neprieinama. Taigi, savalaikiškumas yra prieinamumo priešprieša. Jei paslauga turi būti visiems prieinama, tai tenka sudaryti eiles, vadinasi, galima ją gauti, kai jos jau nebereikia.

Problema yra sprendžiama įvairiais būdais. Vienas ir jų – sudaryti rezervą (įšaldyti priemones ir struktūras) ir panaudoti jį reikiamu metu. Brangu, ne taip efektyvu, bet naudojama. Kitas – leisti atsirasti paslaugoms ne už biudžeto lėšas. Kitaip sakant, rastųsi privačios grupės, kurios už papildomus mokesčius tinkamu metu teiktų geros kokybės paslaugas. Tai privatus sektorius, kuris beveik savaime varžosi su biudžetiniu pagal atlyginimus, teikiamų paslaugų kokybę ir laiką.

Tiesa, nereikia pamiršti ir dar kitų paslaugų teikėjų: netradicinės (alternatyvios) medicinos ir nevyriausybinių organizacijų. Akivaizdu, kad gydymu gali rūpintis ne tik profesionalai, bet ir namiškiai ar šarlatanai. Buvusios socialistinės valstybės turi kitur retai pasitaikančią ydą: kai atsiranda tarsi privati dalis (privati organizacija), kuri naudoja biudžetinės įstaigos turtą.

Geriausias pavyzdys – privačios palatos valstybės išlaikomose ligoninėse. Šiuo atveju iš vienos pusės tarsi neleidžiama privačiam sektoriui teikti tokią paslaugą, o iš kitos pusės uzurpuojama tokia teisė iš valdžios pusės. Tikslinga griežtai skirti tokius dalykus, nes interesų konfliktas iššaukia akivaizdų žmonių nepasitenkinimą.

Kiekvienas rinkos dalyvis sąmoningai ar nesąmoningai siekia monopolijos. Tai leidžia užsitikrinti lengvesnį ar pelningesnį gyvenimą. Todėl iki šiol netyla diskusijos dėl homeopatijos, akupunktūros ir aromaterapijos, nes patiklių žmonių visada yra. Bet grįžkime prie iš biudžeto ir nebiudžetinio apmokėjimo gydymo struktūrų santykio. Kuri geresnė? Priklauso nuo vertinimo kriterijaus. Jei kalbame apie prieinamumą, tai visuotinė, socialistinė sistema būtų geriausia, brangi ir mažai efektyvi.

Pavyzdys – Kuba. Elitinė medicina aukšto lygio, tautai belieka gydytis užsienio kraštuose. Todėl atsakymas santykinai paprastas: gydymo sistemą privalo sudaryti visi trys sektoriai – biudžetinis, privatus ir nepelno siekiantis (NVO). Jų pastatymas priešais iš esmės ydingas. Chirurgas, terapeutas ar psichiatras gydo ligonį, kuriam tuo metu reikalinga pagalba. Reabilitacijos procedūras gali atlikti tiek privati sanatorija, tiek tos ligos asociacija. Ko ir kiek turi būti turėtų nustatyti politikos veikėjai, nes 1) sistema brangi, todėl reikia atsiremti į ūkio galias, 2) sistema inertiška, todėl kinta lėtai ir su dideliais triukšmais, 3) sistema turi būti suderinta taip, kad nebūtų nei paslaugų trūkumo, nei resursų pertekliaus.

Tiesa, tai tik principai, tačiau, anot graikų filosofo Demokrito, vienas atrastas dėsningumas yra vertesnis už tūkstančius faktų ar karaliaus titulą. Kiekvienas vardytas elementas turi savo dinaminį vaidmenį. Jis, beje, nėra pastovus. Turtėjant paskiriems visuomenės sluoksniams galima ir turi būti privati paslaugų teikimo sritis.

Taip pat mažas pajamas turintiems asmenims prieinamumas turėtų būti užtikrintas biudžetu finansuojama medicina. O sveikatos kokybę, mano supratimu, turėtų fiksuoti nevyriausybinės organizacijos, kurių vaidmenį dabarties struktūrose politikai iki šiol mažai tesuvokia.

Gydymo sistema sudėtinga ir įvairi, todėl nebūtina siekti vienos ir teisingos, galima klysti ir taisyti: „Nežinau nė vieno tikro kelio į sėkmę, tik vieną – į tikrą nesėkmę: tai noras įtikti visiems.“ (Platonas).

 

Tikėjimas sveikata

2018-07-24, 15:42

Vytautas VALEVIČIUS

 

 

Tikėjimas sveikata nuotrauka, foto

Vytautas VALEVIČIUS

 

Tikėjimas yra išskirtinis žmogaus bruožas. Neturėdami galimybių viską paaiškinti moksliniais faktais ir pagrįstais argumentais, dauguma dalykų mes suvokiame ir aiškiname, remdamiesi kitų patyrimais. Vaikas tiki tėvais, mokinys mokytojais ir t. t. Paskutinė mada mus vis traukia tikėti... sveikata. Paradoksas, bet sveikatos dauguma siekia ne sąmoningai, o veikiami mados ar tikėjimo.

Pavyzdžiui, darželyje moko tam tikrų sveikos mitybos ir higienos įgūdžių, mokykloje aiškina apie blogas kai kurių įpročių pasekmes. Ir šiame etape dažniausiai sustojame. Aukštesnėse mokymosi įstaigose ar darbovietėse apie sveikatą arba visai nekalbama, arba labai kukliai. Senoliams bent jau vyksta paskaitos didesniuose miestuose, o kaimai lieka pamiršti.

Galima prisiminti televiziją ar radiją, jų daromą įtaką, tačiau kartais neigiami dalykai užgožia geruosius. Taigi, mokyti sveikos gyvensenos pradedama gana anksti, bet anksti ir sustojama. Vėliau bandoma mokyti tuos, kuriems jau sunku padėti.

Realybė verčia keistis vis greičiau ir greičiau. Ir ne todėl, kad norime, o todėl, kad kitaip neišeina. Matyt, ateityje šie dalykai judės dar greičiau, todėl teks pagalvoti, ką gali žmogus  suprasti pats, o kuo teks patikėti. Visažiniu galėjai jaustis Antikos ar Švietimo epochos laikais, kada žinių kiekis buvo santykinai nedidelis. Tačiau pažvelgę į XX amžių, pastebime, kad joks individualus žmogus negali visų žinių aprėpti ir suvokti.

Nors švietimo sistema ir bando apkrauti žmogų dideliu informacijos kiekiu, tačiau tai ne iki nereikalinga, bet net kenksminga. Žmogelis gali pamanyti, kad beveik viską, ko jam reikia gyvenime, žino, tačiau yra priešingai. Kadangi to, ko labiausiai reikia, dabartinėse mokyklose dar nemoko.

Lygiai tas pats yra ir sveikatos pažinimo srityse. Aišku, su elementariais dalykais visi moksleiviai supažindinami, kartais pagąsdinami, bet esmės jiems niekas neaiškina ir nenori pateikti. Nors paprasti higienos įgūdžiai aptariami, bet iš tikrųjų taisyklingai plauti rankas moka mažiau nei 50 procentų moksleivių. O dantis valosi toli gražu ne kiekvienas. Mankštą daryti tai pat nėra populiaru, kad galėtų daugiau laiko praleisto lovoje, nes jaučiama miegos stygius. Todėl apie sveiką gyvenseną moksleiviai daug ko nežino bei mažai domisi. Tiesa, madinga kartais laikytis dietų, puoselėti sveiką mitybą, bėgioti ar eiti į sporto salę. Tačiau blogoji šio proceso pusė – slypinti komercinė veikla.

Pavyzdžiui, mitybos planai yra sudaromi už tam tikrą mokestį, papildai – taip pat ne pigūs, o mokamų sveikos mitybos konsultantų yra tiek daug, kad net Azijai pakaktų. Be to,  galime matyti ir parduotuves bei sporto salonus perpildytus sporto inventoriumi. Dažnai ir televizijos ar radijo laida, kuri lyg ir skatina puoselėti sveiką gyveno būdą, ima už tai pinigus. Pirk papildus, kreipkis į konsultantus homeopatus ar kokius kitus šarlatanus. Sveikata tampa tarsi preke, o jai parduoti naudojamos įvairios komercinės priemonės: nuo gąsdinimų iki prekinių nuolaidų ir net kreditavimo.

Dabar nesigilinsiu į šią problemą, nes jau esu apie tai rašęs, noriu atkreipti dėmesį į kitą, ne mažiau svarbią, problemą

Mados madomis, tačiau gyveni tol, kol gyvas kūnas, protas ir mintis. Jų sąveika sudaro žmogaus esmę. Pametus vieną ar kelias dalis, nyksta jų vienovė, nyksta žmogus. Todėl galiu teigti, kad rūpintis savimi reikia visą gyvenimą – nuo pradžios iki pabaigos. Sveikata ir yra tam tikras tos visumos santykis, kai viskas gerai. Toliau netikslinsiu, nes tai tiesiog neįmanoma.

Taigi citata: „Net 80 proc. visų priešlaikinių mirties priežasčių yra nulemtos tik menkavertės mitybos, nejudraus gyvenimo būdo bei žalingų įpročių“, – teigia Jeilio universiteto profesorius Davidas Katzas. Jo teigimu, žmonėms nustojus valgyti šlamštmaistį ir visiškai pakeitus gyvenimo būdą, sergančiųjų debetu sumažėtų 90 proc., širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis – 80 proc., o vėžiu – 60 proc.“ (Daugiau informacijos: