Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.

Naujos idėjos

 ve  >  Žinios  >  Nuomonės  >  Nuomonės

Nuomonės

Rinka, sveikata ir gydymo paslaugos

 

(1)

2018-08-09, 21:02

Vytautas VALEVIČIUs

Rinka, sveikata ir gydymo paslaugos nuotrauka, foto

Vytautas VALEVIČIUS

© Asmeninio albumo nuotr.

Matyt, diskusijos, kas geriau – privati ar biudžetinė medicina, greitai nesibaigs. Mane naują mintį gvildenti paskatino R. Lazutka, parodęs D. S. Guzick publikaciją. Jos net pavadinimas „Rinka sveikatos priežiūrai“. Argumentai ten pateikti svarūs, tačiau manęs neįtikino, kad yra ideali sveikatos paslaugų rinka. Viena, kas teisingai ten pažymėta – nors JAV gydymo ir jo draudimo sistema yra brangiausia, tačiau neefektyviausia pasaulyje.

Rinka ir gydymo paslaugos turi skirtingus tikslus. Pavyzdžiui, gydymu turėtų būti siekiama, kad žmogus nesirgtų, t. y. norima suteikti jo kūnui galią gyti pačiam. Nesiimsiu griežtai apibrėžti, kas yra sveikata, apsiribosiu tik tuo, kad gydymas dažnai yra komercializuojamas ir tarsi tampa rinkos elementu.

Yra kainos ir įkainiai, balai ir lovos, lovų užimtumas ir budėjimo valandos. Visi šie ir panašūs dalykai reguliuoja Lietuvos gydymo sistemą pinigais ir kitu turtu. Visuomenė, t. y. žmonės gauna iš to naudos: randa tada, kai reikia, gauna tai, ko reikia. Kitaip sakant – gydymo paslaugos turi būti prieinamos ir kokybiškos.

Teoriškai galima iš karto teigti, kad visose visuomenėse resursai yra riboti: negali visi būti gydytojais ar slaugėmis, negali būti ligoninių kiekviename kieme. Todėl tiek kiekybė, tiek kokybė nėra vienoda visur, bet tai tik abstraktūs pasamprotavimai. Tačiau, kad kiekviena gydymo sistema, privati ar ne, nėra ideali, liudija JAV atvejis.

Tiesa, priešais pastatyti galima ir socialistines Kubos, Šiaurės Korėjos ar Kinijos sistemas. Kuri geresnė – klausimų nekyla. Tačiau buvusios „socialistinės“ gydymo sistemos mylėtojams reikia žinoti, kad pastaroji labai įdomiai skirstydavo resursus: beveik pusę lėšų skirdavo elitiniam sluoksniui, o kitą dalį likusiesiems: vadinasi, 3–7 procentai naudojosi naujausiomis technologijomis ir visišku prieinamumu, o masinis aptarnavimas buvo ribotas. Bet tai atskira tema.

Gydymo sistema remiasi tarsi socialiniu draudimu: moki tada, kai sveikas, o jei susirgsi ar gausi traumą – tave gydys už buvusias ar būsimas lėšas. Tiesa, jei gydymas brangus, o taip dažnai būna, už tave sumoka kiti. Dar geriau yra tada, kai žmogus neserga visą savo gyvenimą. Tada jis moka kitiems, pats negaudamas nieko. Todėl, moralės ir ekonomikos požiūriu, šios gydymo apmokėjimo problemos neišsprendžiamos.

Bet pažiūrėkime dar į vieną priešpriešą. Dažniausiai gydymo sistemai keliami du pagrindiniai reikalavimai: prieinamumas ir kokybė. Tačiau prie kiekvieno mediko kaip ir policininko, nepastatysi. Todėl yra santykinai nedidelė specialistų grupė, kuri padeda, kai reikia. Tačiau jei prireikia daugeliui ir vienu metu (epidemijos atvejis), tai paslauga tampa neprieinama. Taigi, savalaikiškumas yra prieinamumo priešprieša. Jei paslauga turi būti visiems prieinama, tai tenka sudaryti eiles, vadinasi, galima ją gauti, kai jos jau nebereikia.

Problema yra sprendžiama įvairiais būdais. Vienas ir jų – sudaryti rezervą (įšaldyti priemones ir struktūras) ir panaudoti jį reikiamu metu. Brangu, ne taip efektyvu, bet naudojama. Kitas – leisti atsirasti paslaugoms ne už biudžeto lėšas. Kitaip sakant, rastųsi privačios grupės, kurios už papildomus mokesčius tinkamu metu teiktų geros kokybės paslaugas. Tai privatus sektorius, kuris beveik savaime varžosi su biudžetiniu pagal atlyginimus, teikiamų paslaugų kokybę ir laiką.

Tiesa, nereikia pamiršti ir dar kitų paslaugų teikėjų: netradicinės (alternatyvios) medicinos ir nevyriausybinių organizacijų. Akivaizdu, kad gydymu gali rūpintis ne tik profesionalai, bet ir namiškiai ar šarlatanai. Buvusios socialistinės valstybės turi kitur retai pasitaikančią ydą: kai atsiranda tarsi privati dalis (privati organizacija), kuri naudoja biudžetinės įstaigos turtą.

Geriausias pavyzdys – privačios palatos valstybės išlaikomose ligoninėse. Šiuo atveju iš vienos pusės tarsi neleidžiama privačiam sektoriui teikti tokią paslaugą, o iš kitos pusės uzurpuojama tokia teisė iš valdžios pusės. Tikslinga griežtai skirti tokius dalykus, nes interesų konfliktas iššaukia akivaizdų žmonių nepasitenkinimą.

Kiekvienas rinkos dalyvis sąmoningai ar nesąmoningai siekia monopolijos. Tai leidžia užsitikrinti lengvesnį ar pelningesnį gyvenimą. Todėl iki šiol netyla diskusijos dėl homeopatijos, akupunktūros ir aromaterapijos, nes patiklių žmonių visada yra. Bet grįžkime prie iš biudžeto ir nebiudžetinio apmokėjimo gydymo struktūrų santykio. Kuri geresnė? Priklauso nuo vertinimo kriterijaus. Jei kalbame apie prieinamumą, tai visuotinė, socialistinė sistema būtų geriausia, brangi ir mažai efektyvi.

Pavyzdys – Kuba. Elitinė medicina aukšto lygio, tautai belieka gydytis užsienio kraštuose. Todėl atsakymas santykinai paprastas: gydymo sistemą privalo sudaryti visi trys sektoriai – biudžetinis, privatus ir nepelno siekiantis (NVO). Jų pastatymas priešais iš esmės ydingas. Chirurgas, terapeutas ar psichiatras gydo ligonį, kuriam tuo metu reikalinga pagalba. Reabilitacijos procedūras gali atlikti tiek privati sanatorija, tiek tos ligos asociacija. Ko ir kiek turi būti turėtų nustatyti politikos veikėjai, nes 1) sistema brangi, todėl reikia atsiremti į ūkio galias, 2) sistema inertiška, todėl kinta lėtai ir su dideliais triukšmais, 3) sistema turi būti suderinta taip, kad nebūtų nei paslaugų trūkumo, nei resursų pertekliaus.

Tiesa, tai tik principai, tačiau, anot graikų filosofo Demokrito, vienas atrastas dėsningumas yra vertesnis už tūkstančius faktų ar karaliaus titulą. Kiekvienas vardytas elementas turi savo dinaminį vaidmenį. Jis, beje, nėra pastovus. Turtėjant paskiriems visuomenės sluoksniams galima ir turi būti privati paslaugų teikimo sritis.

Taip pat mažas pajamas turintiems asmenims prieinamumas turėtų būti užtikrintas biudžetu finansuojama medicina. O sveikatos kokybę, mano supratimu, turėtų fiksuoti nevyriausybinės organizacijos, kurių vaidmenį dabarties struktūrose politikai iki šiol mažai tesuvokia.

Gydymo sistema sudėtinga ir įvairi, todėl nebūtina siekti vienos ir teisingos, galima klysti ir taisyti: „Nežinau nė vieno tikro kelio į sėkmę, tik vieną – į tikrą nesėkmę: tai noras įtikti visiems.“ (Platonas).

 

Tikėjimas sveikata

2018-07-24, 15:42

Vytautas VALEVIČIUS

 

 

Tikėjimas sveikata nuotrauka, foto

Vytautas VALEVIČIUS

 

Tikėjimas yra išskirtinis žmogaus bruožas. Neturėdami galimybių viską paaiškinti moksliniais faktais ir pagrįstais argumentais, dauguma dalykų mes suvokiame ir aiškiname, remdamiesi kitų patyrimais. Vaikas tiki tėvais, mokinys mokytojais ir t. t. Paskutinė mada mus vis traukia tikėti... sveikata. Paradoksas, bet sveikatos dauguma siekia ne sąmoningai, o veikiami mados ar tikėjimo.

Pavyzdžiui, darželyje moko tam tikrų sveikos mitybos ir higienos įgūdžių, mokykloje aiškina apie blogas kai kurių įpročių pasekmes. Ir šiame etape dažniausiai sustojame. Aukštesnėse mokymosi įstaigose ar darbovietėse apie sveikatą arba visai nekalbama, arba labai kukliai. Senoliams bent jau vyksta paskaitos didesniuose miestuose, o kaimai lieka pamiršti.

Galima prisiminti televiziją ar radiją, jų daromą įtaką, tačiau kartais neigiami dalykai užgožia geruosius. Taigi, mokyti sveikos gyvensenos pradedama gana anksti, bet anksti ir sustojama. Vėliau bandoma mokyti tuos, kuriems jau sunku padėti.

Realybė verčia keistis vis greičiau ir greičiau. Ir ne todėl, kad norime, o todėl, kad kitaip neišeina. Matyt, ateityje šie dalykai judės dar greičiau, todėl teks pagalvoti, ką gali žmogus  suprasti pats, o kuo teks patikėti. Visažiniu galėjai jaustis Antikos ar Švietimo epochos laikais, kada žinių kiekis buvo santykinai nedidelis. Tačiau pažvelgę į XX amžių, pastebime, kad joks individualus žmogus negali visų žinių aprėpti ir suvokti.

Nors švietimo sistema ir bando apkrauti žmogų dideliu informacijos kiekiu, tačiau tai ne iki nereikalinga, bet net kenksminga. Žmogelis gali pamanyti, kad beveik viską, ko jam reikia gyvenime, žino, tačiau yra priešingai. Kadangi to, ko labiausiai reikia, dabartinėse mokyklose dar nemoko.

Lygiai tas pats yra ir sveikatos pažinimo srityse. Aišku, su elementariais dalykais visi moksleiviai supažindinami, kartais pagąsdinami, bet esmės jiems niekas neaiškina ir nenori pateikti. Nors paprasti higienos įgūdžiai aptariami, bet iš tikrųjų taisyklingai plauti rankas moka mažiau nei 50 procentų moksleivių. O dantis valosi toli gražu ne kiekvienas. Mankštą daryti tai pat nėra populiaru, kad galėtų daugiau laiko praleisto lovoje, nes jaučiama miegos stygius. Todėl apie sveiką gyvenseną moksleiviai daug ko nežino bei mažai domisi. Tiesa, madinga kartais laikytis dietų, puoselėti sveiką mitybą, bėgioti ar eiti į sporto salę. Tačiau blogoji šio proceso pusė – slypinti komercinė veikla.

Pavyzdžiui, mitybos planai yra sudaromi už tam tikrą mokestį, papildai – taip pat ne pigūs, o mokamų sveikos mitybos konsultantų yra tiek daug, kad net Azijai pakaktų. Be to,  galime matyti ir parduotuves bei sporto salonus perpildytus sporto inventoriumi. Dažnai ir televizijos ar radijo laida, kuri lyg ir skatina puoselėti sveiką gyveno būdą, ima už tai pinigus. Pirk papildus, kreipkis į konsultantus homeopatus ar kokius kitus šarlatanus. Sveikata tampa tarsi preke, o jai parduoti naudojamos įvairios komercinės priemonės: nuo gąsdinimų iki prekinių nuolaidų ir net kreditavimo.

Dabar nesigilinsiu į šią problemą, nes jau esu apie tai rašęs, noriu atkreipti dėmesį į kitą, ne mažiau svarbią, problemą

Mados madomis, tačiau gyveni tol, kol gyvas kūnas, protas ir mintis. Jų sąveika sudaro žmogaus esmę. Pametus vieną ar kelias dalis, nyksta jų vienovė, nyksta žmogus. Todėl galiu teigti, kad rūpintis savimi reikia visą gyvenimą – nuo pradžios iki pabaigos. Sveikata ir yra tam tikras tos visumos santykis, kai viskas gerai. Toliau netikslinsiu, nes tai tiesiog neįmanoma.

Taigi citata: „Net 80 proc. visų priešlaikinių mirties priežasčių yra nulemtos tik menkavertės mitybos, nejudraus gyvenimo būdo bei žalingų įpročių“, – teigia Jeilio universiteto profesorius Davidas Katzas. Jo teigimu, žmonėms nustojus valgyti šlamštmaistį ir visiškai pakeitus gyvenimo būdą, sergančiųjų debetu sumažėtų 90 proc., širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis – 80 proc., o vėžiu – 60 proc.“ (Daugiau informacijos: https://www.ziniuradijas.lt/laidos/ziniasklaidos-komentaras/kodel-zmones-linke-tiketi-pasakomis-apie-sveikatos-stebuklus?soundtrack=1)

Lyg ir akivaizdu, bet dauguma to nesilaiko. Kodėl? Todėl, kad žmogus nėra protinga būtybė. Protaujantis – taip. Protingas – ne. Esu ne kartą pabrėžęs, kas nė vienas iš mūsų nesugeba vien racionaliai mąstydamas nugyventi viso gyvenimo. Ir ne žinios čia kaltos. Medikai nėra sveikesni už kitose darbo srityse dirbančius asmenis, nors žinojimas jų pusėje.

Nesvarbu, kodėl jie neišnaudoja savo galimybių, kyla klausimas, kodėl kiti tuo neužsiima. Anekdotų daug, paaiškinimo – nė vieno. Mankštos svarbą pabrėš kiekvienas sportininkas, medikas ar panašios srities specialistas. Tačiau mankštą daro tik keli procentai gyventojų, ir tai, žinoma, ne visi savanoriškai.

Deja, tai vyksta todėl, kad tikima, kad sveikatos būklė išliks pastovi ir nieko nedarant. Tas tikėjimas yra visuotinis. Aišku, galiu pasakoti apie kenksmingų įpročių daromą įtaką mirtingumui bei gyvenimo trukmei. Bet tai tik priemonė. Tikėjimas, kad ligos yra bausmė už nuodėmes, nėra labai lėkštas. Dažnas gydymo specialistas vis sako: „Rūpinkitės, ką ir kaip valgote, kaip miegate, kaip gyvenate“. Jei pamiršite save, neišvengsite ligų.

Tikėjimas remiasi ritualu: nesvarbu koks jis, svarbu, kad būtų. Dažnai tiks skelbiama, kad tikima, ypač tada, kai tikėjimas tampa madingas. Taip randasi anarchistai, liberalai, jogos šalininkai ir panašiai. Tikėjimas sveikata taps reikalingas tik tada, kai kiekvieną dieną bus atliekamas ritualas: mankšta, dantų valymas, sportinė veikla, reguliari mityba kartu su šeima ir kita. Tada galima tikėtis ilgo ir sveiko gyvenimo. Gal ir laimingo.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kuo pakeisti vaistus?

 

 

2018-07-09, 11:52

Vytautas VALEVIČIUS

Kuo pakeisti vaistus? nuotrauka, foto

Vytautas VALEVIČIUS.

 

Paklausęs įdomių ateities spėjimų, nutariau pagalvoti ir kai ką atmesti. Labiausiai mane užgavo tvirtinimas, kad sveikatos priežiūros sistema neabejotinai brangs. Jau dabar ji JAV biudžete užima ne paskutinę vietą ir yra brangiausia pasaulyje. Pagal naudingumą (efektyvumą) ji gerokai nusileidžia kitoms šalims. Tiesa, ne sveikatos, o gydymo sistema.

Taigi, kodėl gydymas vis brangsta? Priežasčių nemažai, bet pagrindinės šios trys: 1) kyla atlyginimai, 2) brangsta vaistai ir procedūros, 3) sunkiau apsidrausti. Ar galima sustabdyti šiuos procesus dabar neanalizuosiu, nes tai atskira tema. Tačiau aptarsiu kitą aktualiją: ar verta būti ligoniu, ar visada reikia gydytis?

Nenustebinsiu, jei tvirtinsiu, kad veiklus ir aktyvus žmogus gyvena ilgiau ir yra laimingesnis. Juk aktyvaus gyvenimo būdo puoselėjimas yra esminis sveiko žmogaus požymis. Tai turėtų būti aktualu ir jauniems, ir seniems. Antras labai svarbus dalykas – žinojimas, kada reikia pradėti gydytis. Dažnai žmonės „gydosi“, kai to visai nereikia ir gauna priešingą rezultatą. Nori gera, bet padaro bloga. Jei skauda galvą – išgeria tabletukę, jei sumuša koją – tepa tepaliuku ir t.t.

Cheminiai vaistai visad turi tam tikrų neigiamų padarinių, todėl juos reikia vartoti tik tada, kai be jų negalima apsieiti. Trečias dalykas – ne visada gydymas šalina susirgimo priežastis, todėl svarbu jas nustatyti. Pavyzdžiui, kaulų išretėjimą norima išgydyti įvairiais papildais, o tai, mano manymu, yra tuščias pinigų ir laiko mėtymas. Be to, yra net taip vadinamų gydymo „krypčių“, kurių apyvarta pasaulyje viršija milijardus per metus, nors iš tikrųjų tai tik apgavysčių galimybės.

Gyvas žmogus skiriasi nuo negyvo tuo, kad jis sveikesnis. Tai ne paradoksas. Ką gi mes suprantame? O gi tai, kad jam nereikia vaistų ar gydytojų pagalbos. Kokie yra būdai tam siekti? Jų daugybė, paminėsiu tik kelis.

Pirmas – fizinis aktyvumas visą gyvenimą. Šis „vaistas“ yra visiems gerai žinomas, tačiau dažnai netinkamai vartojamas. Pavyzdžiui, mokyklose vaikai daugiau sėdi nei juda. Dirbantys vis sako – aš dirbu fizinį darbą, man sporto nereikia. Tačiau, reikia. Nes judant darbe dirba tik kai kurios raumenų grupės, todėl vystosi „profesinės“ ligos. O apie vaistų keitimą plaukimu baseine, vaikščiojimu miške, bėgimu ar turistiniais žygiais vyresniame amžiuje lyg ir pavargstama kalbėti.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad būtent aktyvus gyvenimo būdas gerina medžiagų apykaitą (yra pagrindinis ginklas prieš nutukimą), harmonizuoja kūno raumenis ir kaulus, mažina psichinių ligų tikimybę, gerina miegą ir atmintį.

Praktinis realus pavyzdys: „Aritmija išnyko daugumai savanorių, kurie prarado bent 10% savo kūno svorio. Savanoriai buvo paprašyti užsiimti fizine veikla 200 minučių per savaitę (apie 30 minučių per dieną), o taip pat apriboti kai kurių maisto produktų vartojimą. Dalyviams toks gyvenimo būdas padėjo susidoroti su tam tikrais aritmijos rizikos veiksniais, tokiais kaip: hipertenzija, padidėjęs cukraus kiekis kraujyje ir miego apnėja. Tyrimo metu daugiau nei 50% savanorių atsikratė aritmijos. Geriausius rezultatus pasiekė tie, kurių pradinis svoris sumažėjo bent 10%. Iš 135 žmonių, kurie prarado 10% savo kūno svorio, 88% sekančiais metais arba visai nesusidūrė su aritmija, arba nuolatinė aritmija tapo paroksizmine.“ (Daugiau informacijos čia).

Antras svarbus dalykas – visuomenės gydymo išlaidų mažinimas, jos narių švietimas, auklėjimas kūno ir proto higienos srityse. Medicinos mokslas yra gana „jaunas“, atradimų medicinos technologijų srityje kasmet vis daugiau. Poreikis pačiam kontroliuoti save ir kūno ar sąmonės prižiūrėtojus (tai yra gydytojus, psichologus, psichiatrus ir t.t.) vis didėja ir dažnai yra įtvirtinamas teisiniais mechanizmais.

Kaip įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo pareigos jį vykdyti, taip nenoras, vengimas pažinti save neatleidžia nuo atsakomybės: „Už sveikatą kiekvienas atsakingas pats“, – gražus lozungas, kuris turi būti pagrįstas žinojimu ir įgūdžiais. Jei darželiuose ar mokyklose šiuo šūkiu nesivadovaujama, jis pamirštamas ir tik likusiems gyviems senoliams vėl sudaromos sąlygos gilintis.

Eilinis visuomenės tyrimas apie sugebėjimus plautis rankas atskleidžia mūsų žmonių ribotumą. Gaila, kad šie įpročiai nėra suformuoti visiems gydytojams ar virtuvės darbuotojams. Dėl to pavyktų išvengti nemažos dalies pernešamų ligų. Specialistai tvirtina, kad dėl netinkamos rankų higienos galima susirgti: salmonelioze, rotovirusine ir norovirusine infekcija, virusiniu hepatitu A, vidurių šiltine, dizenterija.

Įprotis prižiūrėti save ir savo aplinką turi būti ne tik suformuotas vaikystėje (pvz.: sveika mityba), bet nuolatos atnaujinamas, nes rutina gadina bet ką, net ir sveiką gyvenseną. Reguliari mityba, valgymas tinkamu metu, geba reguliuoti svorį geriau už įvairias dietas, o mokėjimas ilsėtis duoda daugiau naudos sveikatai, nei už viršvalandžius gauti pertekliniai pinigai.

Trečias dalykas – tai sugebėjimas gydytis be vaistų vaistinės. Visų pirma, yra natūralūs produktai, kurie vienaip ar kitaip gali puikiai pakeisti tuos pačius cheminius vaistus. Čiobrelių arbata prieš kosulį daug geriau, nei įvairūs sirupai: puikiai gydo, mažiau pašalinių reiškinių. Grūdinimasis ir higiena gripo prevencijai ne mažiau svarbūs nei skiepai. Juolab kad su pastaraisiais gali ir nepataikyti, o su grūdimusi visada pasiseks.

Patiriant stresą psichologas geriau nei sauja tablečių. Joga ir buvimas kalnuose ar miške stresą tarsi nukelia į praeitį. Beveik visos taip vadinamos ligos turi natūralių jų priežasčių naikinimo ar mažinimo būdų. Nė vienas pietų Amerikos indėnas neturi priklausomybės nuo kompiuterio vien tam, kad galėtų apsieiti be jo. Šiuolaikinė civilizacija jau „prigamino“ tiek susirgimų, kad aplenkė gamtą ne vienu dešimtmečiu.

Viena iš rimčiausių mirties priežasčių JAV – gydymo klaidos. Todėl tenka rūpintis ne tiek pačia gydymo sistema, kiek sugebėjimu į ją nepakliūti.

Būk sveikas, tada nereikės sirgti.

 

 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
"); $('#CONTENT').append(""); });