Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.

Sveikatinimo iniciatyvos

Mums rašo

Kas slepiasi už formalaus požiūrio į išnaudojamus vaikus?

Atvira Klaipėda

Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė 
2018-07-23

Šių metų gegužės mėnesį visa šalis, užgniaužusi kvapą, per TV ekranus stebėjo gana žinomo visuomenės veikėjo iš Klaipėdos sulaikymą dėl jam pateiktų nepilnamečių prievartavimo kaltinimų. Charizmatiškas, akivaizdžiai turintis plačius ryšius rimtose krepšinio, karate sporto organizcijose, pagerbtas kaip metų savanoris Klaipėdos savivaldybėje, šis vyras šiandien kaltinamas naktimis ieškojęs pažeidžiamų berniukų ir juos išnaudojęs.

Sporto organizacijos suskubo nuo šio veikėjo nedelsiant atsiriboti, o štai Savivaldybės darbuotoja, beje, vadovaujanti miesto Vaiko gerovės komisijai, apstulbino mus visus pareikšdama lojalumą įtariamajam. Žinoma, ji buvo netikėtai užklupta žurnalistų, žinoma, ji „tiesiog neapgalvojo savo žodžių“.

Laikas eina, kiti įvykiai tampa aktualūs, užsimiršta ir pats veikėjas V., liekantis policijos tyrėjų galvos skausmu. Ypatingiau nesureagavo ir pati miesto visuomenė į tuos šokiruojančius įvykius – kas čia supaisys kaip ten iš tikrųjų viskas buvo, nudegėme ne kartą, reaguodami į tendencingai pateiktus panašius įvykius…

Bet mes norime dar kartą miesto paklausti – kodėl susiklostė tokia situacija, kad minimas personažas metų metais turėjo neribotą prieigą prie vaikų, vedė jiems įvairius sporto, laisvalaikio renginius, organizavo ir buvo kviečiamas į stovyklas, kur nakvodavo, buvo laukiamas ir mėgstamas Savivaldybės tarnybų, žodžiu, „žvejojo“ visur ir visaip.

Dalį atsakymo mes žinome ir pačios. Mieste yra ypatingai apleistas socialinis laukas, kurio dalis yra ir vaikų apsauga, jaunimo švietimas. Ilgametės „savų“ kompanijos, aršiai puolančios visus kritikus, biurokratinis reagavimas į jautrias, aktualias problemas, apsigaudinėjant tuščia statistika „pas mus nieko nevyksta“ – visa tai sunaikino aštresnę, šviežesnę iniciatyvą, paliekant vos vegetuojančias socialines tarnybas ar pataikaujančius remiamus projektus.

Pokyčių bijantys funkcionieriai šiandien Lietuvą įtikinėja, jog Klaipėdoje gyvena tik laimingai vaikai ir jaunuoliai, be perstojo žaidžiantys ir sportuojantys. Vaikų ir jaunimo prostitucija? Alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas? Bėgimas iš namų ir globos įstaigų? Savižudybės? Yra, bet ne mūsų savivaldybėje, todėl netrukdykite mūsų dėl to.

Kai dėl aukščiau aprašytų įvykių kreipėmės į miesto valdžią, siūlydamos skubiai susirūpinti vaikų apsaugos klausimu, užkertant įvairaus plauko išnaudotojams priėjimą prie vaikų, gavome mandagų atsaką, jog tai… nacionalinė problema, reikia „nacionalinių akredituotų programų, kurios „apmokintų kaip atpažinti, reaguoti“ ir pan.

Ponai, o Klaipėdos chirurgams, mokytojams, duonos kepėjams nereikia jokių akredituotų programų, kaip gydyti, mokyti, kepti duoną? Jeigu jie šito nemokėtų, tikriausiai jiems tektų ieškotis kitokio darbo? O štai dirbantiems su vaikais, pažeidžiamu jaunimu, dar daugiau – vadovaujantiems tokioms tarnyboms – staiga išnyksta elementarūs kvalifikaciniai reikalavimai.

Valdininkė, dešimtmečius laikanti socialinės tarnybos vairą, gali nerausdama atšauti – „o aš nemoku atpažinti seksualinio išnaudijimo, manęs to nemokė“. Gal kas galėtų patikrinti jos diplomą, gal jis netikras?

Užtikriname jus, Vilnius nesukurs Klaipėdai jokių „programų“, kaip neįsileisti liguistų, piktavalių žmonių į vaikų žaidimų aikšteles. Teks miestui, turinčiam 2 universitetus, bene 3 kolegijas, didelį būrį puikių mokslininkų, pačiam pasiraitoti rankoves ir – kaip nemalonu – suradus adekvačias lėšas, susikurti bent minimalius Vaikų apsaugos nuo išnaudojimo standartus. Kurie būtų privalomi visoms be išimties organizacijoms, įstaigoms, turinčioms nors menkiausią sąlytį su vaikais. Be kurių pasitvirtinimo jos negalėtų pretenduoti į Savivaldybės rėmimą.

Šie standartai jau seniai yra įprasta praktika daugelyje Europos šalių, tai yra puikus išbandytas instrumentas, realiai įpareigojantis visus, norinčius dirbti su vaikais, teikti jiems bet kokias paslaugas, pagalvoti apie jų apsaugą.

Dokumente yra apibrėžiama visų rūšių smurtas prieš vaikus, kokia yra įstaigoje vaikų apsaugos procedūra, kaip yra pranešama apie pažeidimus, ko reikalaujama iš darbuotojų ir savanorių, kaip saugojami vaikų duomenys internete ir spaudoje, ar gali, pavyzdžiui, įstaigos rėmėjai ir partneriai tiesiogiai kontaktuoti su vaikais. Ir dar daug kitų saugiklių.

Mieli tėveliai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, gerbiamas mere su visa savo komanda, ar pareikalausite iš atsakingų valdininkų šių pastangų?

Juk užkirsti kelią yra nepalyginamai lengviau, negu kad paskiau gydyti išniekintus vaikus.

 

Sveika bendruomenė

Vytautas Valevičius | Šaltinis: vlmedicina | 2018-03-26 00:02:55

Kai tik kalbame apie sveikatą, tai mąstome apie pavienį, atskirą žmogų. Tačiau vienas žmogelis gali būti tik mintyse, abstrakcijose. Mes gimstame bent dviese, gyvename su vyrais ar moterimis, tik kartais pavyksta baigti gyvenimą pavieniui. Bet aš ne apie tai. Sveikata yra bendruomeninė. Galima pasvarstyti gydymą – jis beveik visuomet kolektyvinis, tiek savo pagrindu, tiek vykdymu. O dar labiau sveikata tampa bendru reikalu, jei galvojame apie ligų prevenciją, t.y. sugebėjimus jų vengti ar net išvengti. Tiesa, čia daug norų ir maža galimybių.

Bendruomenė yra grupė, kurią sieja aktyvūs kasdieniai ryšiai. Mes galime turėti gimines, apie kuriuos tik žinome, bet nesimatome ar nebendraujame. Tokia „šeima“, aišku, nėra bendruomenė. Todėl bendruomene pripažinsime tik tuos, kurie nuolat bendrauja visais rūpimais klausimais. Aišku, kad ji yra santykinai nedidelė. Milijoniniame mieste su visais nepabendrausi. Todėl bendruomenė yra visuomet santykinai ribota, nedidelė, kur vienas kitą pažįsta tiesiogiai ar virtualiai. Mažesnė grupė turi daugiau galimybių staigiai ir stipriai reaguoti į poreikius bei pasikeitimus. Tiesa, ta sveikatos supratimo dalis, kad ją gali užtikrinti aukšta gydymo kokybė, eina į praeitį. Pradedama suprasti, jog labai svarbu, kad šalis pereitų nuo ligonių priežiūros sistemos, kurioje gydomi pacientai po to, kai jie suserga ir ką vadiname sveikatos priežiūros paslauga, prie sistemos, kuri padeda žmonėms išlikti sveikiems. Tampa normaliu požiūriu, kad socialiniai sveikatos veiksniai, įskaitant pajamas, švietimą ir būsto sąlygas, dažnai turi didesnį poveikį sveikatai nei medicininė pagalba.

Noras viską suvienodinti yra ne tik siekiamybė atpiginti, bet ir esamo centralizmo pasekmė. Tai iš vieno „centro“ (ministerijos) bandoma nustatyti bene bendrą sveikatos paslaugų standartą visiems, kartu niekam. Sakykim, miesto pakraštys turi kitas aplinkos sąlygas nei jo centras, pramoninis rajonas ar daugiaaukščių kvartalas nuo žemaūgių namų, apsuptų sodų. O sveikatinimas ar net gydymas į tai neatsižvelgia. Todėl neįmanoma išvengti išvados, jog decentralizacija yra neišvengiama. Savo poreikius, aplinką ir galimybes geriau žino mažesni dariniai ar susivienijimai nei didžiuliai konglomeratai. Todėl, pavyzdžiui, sveikų miestų judėjimas Kanadoje peraugo į sveikų bendruomenių kūrimą. Net kaimyninėje JAV palaipsniui daugėja panašių bendrijų kiekis, kuris dažnai bent iš dalies pradedamas finansuoti iš valstybės biudžeto. Sveikatinimo paslaugos suteikiamos žymiai rezultatyviau vietos bendruomenės priežiūroje nei turint didelį valstybės kontrolės aparatą, kuris ir brangus ir mažai naudingas. Turiu iš karto nuvilti entuziastus, jog vieno geriausio sveikos bendruomenės modelio nėra. Lyginau Kanados, JAV ar kai kurių Europos šalių požiūrius ir aiškinimus, tai rezultatai yra gana skirtingi. Tiesa, modeliai veikia panašiai, t.y. viena kryptimi.

Imkim vieną iš jų. Kanada. Ontario. Portale ohcc-ccso.ca tvirtinama, kad sveika bendruomenė yra pagrįsta šiais principais:

Sveikata yra visiškos fizinės, psichinės ir socialinės gerovės pamatas.

Socialiniai, aplinkos ir ekonominiai veiksniai yra svarbūs žmonių sveikatos veiksniai ir tarpusavyje susiję.

Žmonės negali pasiekti didžiausio potencialo, kol jie nesugeba kontroliuoti tuos dalykus, kurie lemia jų gerovę.

Visi bendruomenės sektoriai yra tarpusavyje susiję; sektoriai turi dalytis savo žiniomis, patirtimi ir perspektyvomis, kartu dirbti, kad būtų sukurta sveika bendruomenė.

O štai kitas pavyzdys ir JAV, pateiktas planning.org: "Sveika bendruomenė siekia patenkinti pagrindinius visų gyventojų poreikius; sprendimų priėmimo procese vadovaujasi sveikatos priežiūros principu; ji suteikia organizacijoms ir asmenims galimybę bendradarbiauti, pilietiškam ir kultūriniam bendradarbiavimui kuriant saugią ir tvarią aplinką. Energingos, gyvybingos ir įtraukios bendruomenės teikia daugybę galimybių klestėti ekonomiškai, ekologiškai ir kultūriniu požiūriu, bet turi pradėti nuo sveikatos.“

Paskutinis pavyzdys iš cproundtable.org:

Kas yra sveika bendruomenė? Sveika bendruomenė yra ta, kuri suvokia sveikatą daugiau negu ligos nebuvimas; sveika bendruomenė apima tuos elementus, kurie leidžia žmonėms išlaikyti aukštą gyvenimo kokybę ir produktyvumą. Todėl:

Sveika bendruomenė suteikia galimybę naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, sutelkti dėmesį į gydymą ir prevenciją visiems bendruomenės nariams.

Sveika bendruomenė yra saugi.

Sveika bendruomenė turi kelius, mokyklas, žaidimų aikšteles, ir kitas paslaugas, kad atitiktų žmonių bendruomenės poreikius.

Sveika bendruomenė turi sveiką ir saugią aplinką.“

Nors tokių aprašymų yra gausybė, juos vienija idealizuojamas tikslų aprašymas: kurkime komunizmą tam tikroje teritorijoje. Beje, tai jau buvo. TSRS, Rusijoje ar šiaurės Korėjoje tai buvo ar dar yra. Tikras diktatorius susikuria sau gerovės teritoriją. Bet aš ne apie fikcijas.

Sveika bendruomenė yra santykinai nedidelis gyventojų masyvas, kuris rūpinasi sveika aplinka, jų pačių saugumu. Prižiūri gyvenamąją vietovę ir bendrai padeda siekti sveiko gyvenimo būdo visiems. Tam tarnauja ir teritorijos planavimas taip, kad jis leistų ar verstų būti sveikesniems, t.y. vaikai galėtų siausti gryname ore, paaugliai važinėtis riedlentėms ar žaisti krepšinį, vyresni sodinti gėles ar kitus augalus, bendrauti rūpimais klausimais. Vienas jų iš svarbesnių būtų sveikatos švietimas, pasikviečiant reikiamus žmones patogiu gyventojams laiku ir artimoje vietoje. Tai visai realūs uždaviniai, kurie gali būti nesunkiai įgyvendinti. Tetrūksta valios, darbo ir kantrybės

 

 

Ko reikia mokyti sergantį?

V.Valevičius

Truputį keistas klausimas. Atrodytų, kad ligonį reikia gydyti, o ne mokyti. Tačiau priminsiu ne visai teisingą, nors ir seną posakį, kad ligą nugalėti gali tik du: gydytojas ir ligonis bendromis pastangomis. Aišku, jog rimtos traumos atveju žmogus be sąmonės sunkiai padės chirurgui. O štai su lėtinėmis ligomis visai kitas dalykas. Čia gydytojas ne visada ir ne visaip sugebės padėti. Kartais ligonis ir jo aplinkiniai ligą išmano geriau nei jį prižiūrintis specialistas. Bet tai – ribos, kraštai. Daugeliu atvejų vien medikų pastangų nepakanka, tenka vienyti ir vienytis.

Mokyti ir mokytis teks visiems. Tik labai maža dalis žmonių nesusiduria su liga ar didesne trauma. Vadinasi, kalbame apie visuotinį dalyką. Tiesa, kai kuris amžius ir kai kurios ligos riboja tų žmonių lauką, bet tai tik nedidelis skirtumas. Išvada labai paprasta: sirgti reikia mokėti. Dar daugiau, neišmokus gydytis, teks stipriai kentėti.

Pradėkim nuo pradžių: vaikai išmokomi gulėti lovoje, kai pakyla jų temperatūra. Jie maitinami kiek geresniu maistu, jei jo yra. Jiems sudaromos ypatingos miegojimo ir buvimo sąlygos. Kitaip sakant, sirgdami jie tampa kitokie. Todėl galima tvirtinti, kad ligoniai yra kitokie žmonės. Tiesa, vieni serga lėtinėmis, kiti – ūminėmis ligomis. Dar būna ilgalaikiai ar nuolatiniai ligoniai, trumpalaikiai, arba ūminiai. Kaip pirmos grupės pavyzdį galima nurodyti sergančius diabetu ar AIDS, antrajai priskirčiau gripu ar tymais besigaluojančius. Žmonių elgesys turi padėti organizmui ir sąmonei nugalėti susirgimą, tačiau jo pobūdis skirsis, priklausomai nuo grupės. Ūminis susirgimas dažnai yra netikėtas, todėl geriau žinoti, kaip išgyventi. Ir tai ne metafora, nes nemaža atvejų, kai nemokšiška susirgusio ar jo aplinkos elgsena nuvaro į mirtį.

Sveikatos mokymas gali būti išankstinis ir būtinasis. Pirmasis yra artimas sveikatos švietimui, galimas mokyklose, technikos koledžuose, kolegijose. Antrasis skirtas arba visiems, arba asmeniui, nedidelei grupei. Gripo epidemijos metu galima pamatyti plakatus ar videoklipus, skirtus šio susirgimo prevencijai ar profilaktikai. Tai visuotinės krypties atvejis. Mokymai, kaip gyventi su diabetu, - antro tipo mokymai. Aišku, kad griežtos juos skiriančios ribos nėra. Sakykime, moksleivių ar studentų mokymas, kaip elgtis peršalus ar pradėjus gripuoti, gali būti priskirtas abiem atvejams. O dabar jau aišku, kad užsikrėtęs, sergantis ir nemokytas elgtis žmogus nežinodamas, jog serga, platina virusą ir dėl to nukenčia visai nekalti.

Sirgti reikia mokėti. Tai – aksioma. Deja, ne visiems. Vadinasi, belieka siekti, kad šis sugebėjimas būtų daugelio žmonių žinojimo skrynioje. Tiesa, visų medikais nepadarysime, gal to ir nereikia siekti. Žinios turi būti prieinamos tuomet, kai jų reikia, o gal truputį anksčiau.

Kokias gi turime priemones joms platinti? Šiuolaikinėje visuomenėje galime pradėti nuo pamokėlių darželiuose, pamokų ir pratybų mokyklose bei kolegijose. Tai – pradinės žinios, kurios dar nepakankamai suprantamos kaip būtinosios. Priminsiu, kad Japonijoje marlinis antveidis dėvimas ne tik tam, kad neužsikrėstum pats, bet ir tam, jog nesusargdintum kitų. Pas mus darbuotojai kai kurias užkrečiamas ligas bando „pernešti“ ant kojų, darbe, visai nesirūpindami tuo, kad kolegos gaus užkratus, neišeidami iš darbo. Bene populiariausia bendravimo techninė priemonė dabar yra išmanusis telefonas, kita pagal svarbą priemonė yra kompiuteris su internetiniu ryšiu. Būsimame sveikatos švietime jie apims didesnę dalį žmonių pagal populiarumą ir mobilumą. Tiesa, paskutiniajame būtina išskirti tokius segmentus, kaip YouTube, webinarai, vikipedija, elektroninis paštas, socialiniai tinklai, tinklaraščiai, įvairiausi vaizdo kanalai ir t. t. Vadinasi, jau dabar turime daug priemonių, kurios leidžia specialistams perduoti žinias pagal poreikį visoms gyventojų grupėms.

Tuomet belieka sužinoti, ar yra tokių žmonių, kurie gali suprantamai paaiškinti, ką reikia daryti vieno ar kito susirgimo atveju. Ir kiek subtilesnis klausimas – kuo pasitikėti, esant masinei žinių pasiūlai. Bene didžiausia problema yra ta, kad pernelyg dažnai gydytojai kalba savo kalba, kurią ne kiekvienas supranta. Tuomet pyksta abi pusės, bet sveikata nuo to nepagerėja. Visai kitaip kalba žiniuonė ar šamanas, ragana ar kokia užkalbėtoja. Šamano net nereikia suprasti, jis „dirba“ savarankiškai ir atskirai nuo ligonio. Nesupratimas – jo metodas. Deja, daliai žmonių, ir nemažai daliai, norisi to paties: tu sakyk, ką man daryt, o aš tik padarysiu. Tinginystė – progreso variklis, bet su savais trūkumais.

Dabar apie pasitikėjimą ir supratimą. Visiškas supratimas įmanomas tik kai žinojimo lygiai yra vienodi. Su medikais ligoniai niekuomet nesusilygins, net jei sirgs ir gydytojai. Vadinasi, jų santykiai turi būti kiek kitokie. Pirmiausiai jie turi pasitikėti vieni kitais. Vienais dėl kompetencijos ir atsakomybės, kitais dėl poreikio įsisąmoninimo, motyvacijos. Tiesa, laikas per dažnai tam įneša korektyvas: monotonija gadina tiek teikiantį žinias, tiek jų naudotoją. Vadinasi, teks nuolat judinti „kontaktą“ dėl vienos priežasties – naikinti „įprotį“, kuris per daug automatizuotas. Jeigu lektorius skaito tą pačią paskaitą 37 kartą, tai jam pačiam tampa nuobodu. Jeigu vaikui šimtą kartų pasakysi tą patį per dieną, tai vakaro pabaigoje jis to nebegirdės.

Ryšys tarp sveikatos specialisto ir tuo metu sergančio turi būti maksimaliai patogus abiem. Pirmasis neturi būti perkrautas kitais darbais ir darbeliais, antrasis privalo turėti sau patinkančią bendravimo priemonę: kompiuterį, mobilų telefoną. Aišku, tai daugeliui atrodo kaip teorija, kaip tolimas idealas, bet turiu su tuo nesutikti- visi reikiami elementai jau yra, jie dirba, t.y. praktiškai naudojami. Belieka pereiti prie sistemos ir sistemingo jos panaudojimo.

Netolimos ateities sveikatos priežiūros sistema vis labiau remsis ne ligoninėmis, o priežiūros įstaigomis su mobiliu personalu. Konsultacija yra ne mažiau svarbi nei operacija. Tinkamai ir laiku suteiktos naudingos žinios sumažina bendruomenės išlaidas ir daro sveikatos sistemą stabilią ir palyginti nebrangią. Dabar jau aišku, jog ateities (labai artimos) visuomenė yra žinių visuomenė. Sveikatos sistema čia nėra išimtis. Norint būti sveikam, reikės žinoti, o gal jau tai tinka ir dabar?

 

 

 

Vien mokykloje valgomas sveikas maistas neskatins jo valgyti, jei vaikas žinos, kad grįžęs namo sulauks kitokio maisto. Todėl labai svarbu ugdyti vaikų sąmoningumą, formuoti valgymo kultūrą ne tik ugdymo įstaigose, bet ir namuose. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Šiandien švietimo įstaigose vaikai valgo „protingą“ maistą ir skatinami valgyti protingai. Atsiranda ir naujų iniciatyvų dar geresniam moksleivių maitinimui. Antai sveikatos apsaugos ministras A. Veryga siūlo ilginti pietų pertraukas, maistą tiekti ne porcijomis, kaip yra šiuo metu, o švediško stalo principu. Kol kas tai būtų pilotinis projektas, kuriam pasiteisinus, toks modelis būtų diegiamas ir kitose šalies mokyklose.

Taigi, viena dienos pusė – sveika ir subalansuota, bet likusioji nė iš tolo gali neprilygti. Išsamiau apie vaikų mitybos ypatumus nūdienos švietimo įstaigose ir šeimose, švediško stalo idėją kalba Šiaulių visuomenės sveikatos biuro visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė vaikų ir jaunimo klausimais Diana Gedminienė, pasak kurios, valgymo kultūros formavimas prasideda šeimoje ir tik vėliau persikelia į mokyklą.

Kaip atrodo „mokyklinis“ maistas
Šiandien galiojanti vaikų maitinimo tvarka ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir vaikų socialinės globos įstaigose nuolat tobulinama ir turi daug privalumų. Tačiau egzistuoja ir problemų.

Greičiausiai suaugusiesiems prisiminus savo mokyklos laikus ir valgyklas, šiuolaikinis ugdymo įstaigos meniu atrodytų labai įspūdingas vien tuo, kokiam spektrui maisto produktų grupių sakoma „ne“. O kokie laikai buvo, kai visi pietūs neretam tebuvo bandelė „pynutė“ su saldžiu glajumi ir saldžia drungna beskone arbata niūrioje stiklinėje.

Peržvelgus „užbanintus“ maisto produktus belieka susimąstyti, kiek į kasdienį šeimos maisto pirkinių krepšį keliauja draudžiamo maisto arba maisto „su tuo sudėtyje“, kas draudžiama. Kiek žalių varnelių uždėtumėte?

Pavyzdžiui, įstaigose draudžiami tiekti bulvių, kukurūzų ar kitokie traškučiai, riebaluose virti, skrudinti ar spraginti gaminiai.

Iš saldžiųjų grupės – saldainiai, šokoladas ir jo gaminiai, konditerijos gaminiai su glajumi, glaistu, šokoladu ar kremu; sūrūs konditerijos gaminiai.

Draudžiami maisto produktai bei kramtomoji guma su maisto priedais. Neleidžiami gėrimai, kurių sudėtyje yra pridėtinio cukraus daugiau kaip 5 g/100 g, gazuoti, energiniai gėrimai; gėrimai ir maisto produktai, pagaminti iš/arba kurių sudėtyje yra kavamedžio pupelių kavos ar jų ekstrakto ir dar visa eilė kito valgomo ar geriamo „blogio“.
O kur dar maistas, pagamintas iš genetiškai modifikuotų organizmų arba kurio sudėtyje jų yra. Nepraeis ir sausainių pakuotė, jei jų sudėtyje yra iš dalies hidrintų augalinių riebalų.

D. Gedminienės aiškinimu, maitinimo paslaugos teikėjas turi užtikrinti, kad maisto ruošimo procese nebus naudojami pusfabrikačiai, prieskonių mišiniai, kurių sudėtyje yra draudžiamų maisto priedų, patiekiamas maistas bus gaminamas ir patiekiamas tą pačią dieną, bus kokybiškas, įvairus ir atitiks saugos reikalavimus.

„Gaminant maistą turi būti naudojama kuo mažiau druskos ir cukraus (druskos ne daugiau kaip 1 g/100 g, pridėtinio cukraus ne daugiau kaip 5 g/100 g). Pietų metu rekomenduojama patiekti kelis karštuosius pietų patiekalus ir kelis garnyrus. Vienas iš karštųjų pietų patiekalų turi būti tausojantis patiekalas. Jei pietų metu tiekiamas tik vienas karštasis pietų patiekalas, ne mažiau kaip pusė į pietų valgiaraščius (15 dienų) įtrauktų karštųjų pietų patiekalų turi būti tausojantys patiekalai“, – sako D. Gedminienė.

Specialistė aiškina, kad pusryčiams vaikai turi gauti 20–25 procentų, pietums – 30–40 procentų, pavakariams arba priešpiečiams – 10–15 procentų, vakarienei – 20–25 procentų rekomenduojamo paros maisto raciono kaloringumo pagal amžiaus grupes, jei tokie maitinimai numatyti valgiaraščiuose.

Švediškas stalas VS greitas maistas
„Švediško stalo principas galiotų ir būtų vertingas tik tuo atveju, jei kalbama apie palankų sveikatai racioną ir visus patiekalus, o vaikui duodamas pasirinkimas. Lygiagrečiai turi būti vykdomas vaikų švietimas ir sąmoningumo didinimas, kad vaikai dar ankstyvame amžiuje nepamirštų įsidėti į lėkštę garnyro iš daržovių. Vaikai turi būti mokomi, kaip išsirinkti ir susikomplektuoti sveikatai palankią pietų lėkštę. Patiekalai turi būti skanūs, kokybiški, šiuolaikiški, patiekti patraukliai, kad vaikų neviliotų šalia esantys prekybos centrai ar užkandinės.

Jau dabar galime pasakyti, kad švediško stalo principas veikia, nes vaikas turi patiekalų pasirinkimo galimybę rinktis iš kelių, kurie pagaminti pagal visus vaikų maitinimui keliamus reikalavimus“, – sako sveikatos stiprinimo specialistė vaikų ir jaunimo klausimais D. Gedminienė.

Džiugu, kad vaikai švietimo įstaigose mokomi sveikos mitybos ir sveikos gyvensenos, skatinamas jų fizinis aktyvumas. 
Visgi abejojama, kad švietimas per projektus ir kitas priemones lieka paviršutiniškas, nes pagrindinis pavyzdingo arba nepavyzdingo elgesio šaltinis yra šeima.

„Vaiko valgymo įpročiai mokykloje labai priklauso nuo šeimos tradicijų. Jis tikrai nesusiformuos sveikos mitybos įgūdžių nei per dieną nei per savaitę, jei tėvai ir kiti šeimos nariai namuose ar užkandinėse valgys daug beverčio, nesubalansuoto maisto.

Tačiau tai nereiškia, kad sveikai besimaitinančių tėvų vaikai visada noriai valgo sveikuoliškus patiekalus. 

Vaikams labai svarbu rodyti pavyzdį. Todėl vien mokykloje valgomas sveikas maistas neskatins jo valgyti, jei žinos, kad grįžęs namo – sulauks kitokio maisto. Todėl labai svarbu ugdyti vaikų sąmoningumą, formuoti valgymo kultūrą ne tik ugdymo įstaigose, bet ir namuose. Tėvų noras keisti mitybos įpročius taip pat priklauso nuo daugybės aspektų: žinių, finansinių galimybių, sąmoningumo lygio ir pan.“, – sako ji.

Neretai piktinamasi, jog vaikai yra pratinami prie greito maisto – jau pradinukai  ar net mažesni „lepinami“ gruzdintomis bulvytėmis, kebabais, mėsainiais. Ar verta nerimauti?

Specialistė aiškina, kad viskas priklauso nuo saiko. „Tikrai yra sveikatai palankių ir nepalankių maisto produktų. Tačiau pastarųjų valgant nedaug, retkarčiais realios rizikos organizmui nebus“, – sako ji.

Pavyzdžiui, kebabe, kurį greičiausiai įsivaizduotumėme treninguoto šiauliečio rankoje, yra mėsos, miltų paplotis, įvairių daržovių. Tačiau čia nesveika yra tai, kad kebabai gausiai skaninami padažais, turinčiais daug riebalų bei druskos. Dideliame kebabe gali būti apie pusė dienos kalorijų normos, būtinos suvartoti žmogui.

„Kebabus jauni žmonės ar paaugliai dažnai valgo vakare ir dar užgeria saldžiais  gėrimais.

Būtent šis suvartotas maistas ir „eina“ į kūną“. Priminsiu, kad Šiaulių mieste 2016 m., Higienos instituto duomenimis, beveik kas penktas mokinys turėjo per didelį kūno masės indeksą“, – sako D. Gedminienė.

Tempas, telefonas, televizorius ir maistas
Kaip stebėti vaiko mitybą ir džiaugtis maistu kartu, kad būtume sveiki, energingi ir laimingi?

Mūsų gyvenimo tempas yra labai greitas, visi skubame, bėgame, o būtų labai gražu, kad šeima dažniau susirinktų prie bendro stalo pusryčiams, pietums ar vakarienei, pažymi D. Gedminienė.

Ji tikina, kad namie ruoštas maistas yra ypatingas ir nepalyginamai sveikesnis.

„Maisto gaminimas drauge padeda vaikams mokytis iš tėvų pavyzdžio, ugdo jų savarankiškumą ir atsakomybę, o tėvams suteikia progą pagirti ir įvertinti vaikus už pastangas. Bendri pusryčiai ar vakarienė skatina santykius šeimoje ir sukuria didesnio buvimo kartu jausmą“, – sako ji.

O valgymas skaitant knygą, stebint televizorių, braukant planšetę – dažnas valgymo būdas nūdienos šeimose, sutikite. 

„Valgymas veikiant kažką kitą, pavyzdžiui, žiūrint televizorių ar skaitant, mažina valgymo kontrolę. Nuo suvalgomo maisto kiekio nukreipiamas dėmesys, todėl žmogus nebejaučia sotumo jausmo ir dėl to suvalgomas daug didesnis maisto kiekis.

Siūlyčiau šeimoje susikurti taisykles ir visiems šeimos nariams, tiek tėveliams, tiek vaikams jų laikytis. Viena iš taisyklių galėtų būti: kai valgome – neužsiimame pašaliniais dalykais“, – sako specialistė.

 

Ko reikia mokyti sergantį?

                      Truputį keistas klausimas. Atrodytų, kad ligonį reikia gydyti, o ne mokyti. Tačiau priminsiu ne visai teisingą, nors ir seną posakį, kad ligą nugalėti gali tik du: gydytojas ir ligonis bendromis pastangomis. Aišku, jog rimtos traumos atveju, žmogus be sąmonės sunkiai padės chirurgui. O štai su chroniškomis ligomis visai kitas dalykas. Čia gydytojas ne visada ir ne visaip sugebės padėti. Kartais ligonis ir jo aplinkiniai ligą išmano geriau, nei jį prižiūrintis specialistas. Bet tai – ribos, kraštai. Daugeliu atvejų vien medikų pastangų nepakanka, tenka vienyti ir vienytis.

                      Nebrisdamas giliau į netikslius išvedžiojimus, galiu teigti, kad mokyti ir mokytis teks visiems. Tik labai mažas skaičius žmonių nesusiduria su liga ar didesne trauma. Vadinasi, kalbame apie visuotiną dalyką, tai kas apima visus. Tiesa, kai kuris amžius ir kai kurios ligos riboja tų žmonių lauką, bet tai tik nedidelis skirtumas. Išvada labai paprasta, teks susitaikyti su aksioma: sirgti reikia mokėti. Dar daugiau, neišmokus gydytis, teks stipriai kentėti. Pradėkim nuo pradžių: vaikai išmokomi gulėti lovoje, kai pakyla jų temperatūra. Jie maitinami kiek geresniu maistu, jei jo yra. Jiems sudaromos ypatingos miegojimo ir buvimo sąlygos. Kitaip sakant, sergant jie tampa kitokie. Todėl galima tvirtinti, kad ligonys yra kitokie žmonės. Tiesa, čia esamos nevienodos grupės. Pagrindinėmis iš jų pripažįstami turintys chroniškas ligas, kita – sergantys ūminėmis ligomis. Dar jas galima įvardinti kaip ilgalaikiai ar nuolatiniai ligoniai, kita trumpalaikiai arba ūminiai. Kaip pirmos grupės pavyzdį galima nurodyti sergančius diabetu ar AIDS, antrajai priskirčiau gripu ar tymais besigaluojančius. Žmonių, bet kurio amžiaus, elgesys turi padėti organizmui ir sąmonei nugalėti susirgimą, tačiau jo pobūdis skirsis, priklausomai nuo grupės. Ūminis susirgis dažnai yra netikėtas, todėl geriau žinoti, kaip išgyventi. Ir tai ne metafora, nes nemaža atvejų, kai nemokšiška susirgusio ar jo aplinkos elgsena nuvaro į mirtį.

Sveikatos mokymas gali būti išankstinis ir būtinasis. Pirmasis yra artimas sveikatos švietimui, galimas mokyklose, technikos koledžuose, kolegijose. Antrasis skiriasi savo nukreipimu: arba į visus, arba į asmenį ar nedidelę grupę. Gripo epidemijos metu galima pamatyti plakatus ar videoklipus, skirtus šio susirgimo prevencijai ar profilaktikai. Tai visuotinos krypties atvejis. Mokymai, kaip gyventi su diabetu, antro tipo mokymai. Aišku, kad griežtos juos skiriančios ribos nėra. Sakykim moksleivių ar studentų mokymas kaip elgtis peršalus ar pradėjus gripuoti gali būti priskirtas abiem atvejams. O dabar jau aišku, kad užsikrėtęs, sergantis ir nemokytas kaip elgtis žmogus nežinodamas, jog serga, platina virusą ir dėl to nukenčia visai nekalti.

Sirgti reikia mokėti. Tai – aksioma. Deja, ne visiems. Vadinasi belieka siekti, kad šis sugebėjimas būtų daugelio žmonių žinojimo skrynioje. Tiesa, visų medikais nepadarysime, gal to ir nereikia siekti. Žinios turi būti prieinamos tuomet, kai jų reikia, o gal truputį anksčiau.

Kokias gi turime priemones joms platinti. Šiuolaikinėje visuomenėje galime pradėti nuo pamokėlių darželiuose, pamokų ir pratybų mokyklose bei kolegijose. Tai – pradinės žinios, kurios dar nepakankamai suprantamos kaip būtinosios. Priminsiu, kad Japonijoje marlinis antveidis dėvimas ne tik tam, kad neužsikrėstum pats, bet ir tam, jog nesusargdintum kitų. Tai, bene svarbiausia žinia ir moralinė maksima. Pas mus darbuotojai kai kurias užkrečiamas ligas bando „pernešti“ ant kojų, darbe, visai nesirūpindami tuo, kad kolegos gaus užkratus, neišeidami iš darbo. Bene populiariausia bendravimo technine priemone dabar yra „išmanusis“ telefonas, kita pagal svarbą priemone yra kompiuteris su internetiniu ryšiu. Ateinančiame sveikatos švietime jie apims didesnę dalis žmonių pagal populiarumą ir mobilumą. Tiesa, paskutiniajame būtina išskirti tokius segmentus, kaip YouTube, webinarai, vikipedija, elektroninis paštas, twiteris, blogai, įvairiausi video kanalai ir t.t. Vadinasi, jau dabar turime daug priemonių, kurios leidžia specialistams perduoti žinias pagal poreikį visoms gyventojų grupėms.

Tuomet belieka sužinoti, ar yra tokių žmonių, kurie gali suprantamai paaiškinti, ką reikia daryti vieno ar kito susirgimo atveju. Ir kiek subtilesnis klausimas – kuo pasitikėti, esant masinei žinių pasiūlai. Bene didžiausia problema yra ta, kad pernelyg dažnai gydytojai kalba savo kalba, kurią ne kiekvienas supranta. Tuomet pyksta abi pusės, bet sveikata nuo to nepagerėja. Visai kitaip kalba žiniuonė ar šamanas, ragana ar kokia užkalbėtoja. Šamano net nereikia suprasti, jis „dirba“ savarankiškai ir atskirai nuo ligonio. Nesupratimas – jo metodas. Deja, daliai žmonių, ir nemažai daliai, norisi to paties: tu sakyk, ką man daryt, o aš tik padarysiu. Tinginystė – progreso variklis, bet su savais trūkumais.

Dabar apie pasitikėjimą ir supratimą. Pilnas supratimas įmanomas tik kai žinojimo lygiai yra vieningi. Su medikais ligoniai niekuomet nesusilygins, net jei sirgs ir gydytojai. Vadinasi jų santykiai turi būti kiek kitokie. Pirmiausiai jie turi pasitikėti vieni kitais. Vienais dėl kompetencijos ir atsakomybės, kitais dėl poreikio įsisąmoninimo, motyvacijos. Tiesa, laikas per dažnai tam įneša korektyvas: monotonija gadina tiek teikiantį žinias, tiek jų naudotoją. Vadinasi, teks nuolat judinti „kontaktą“ dėl vienos priežasties – naikinti „įprotį“, kuris per daug automatizuotas. Jeigu lektorius skaito tą pačią paskaitą 37 kartą, tai jam pačiam tampa nuobodu. Jeigu vaikui šimtą kartų pasakysi tą patį per dieną, tai vakaro pabaigoje jis to nebegirdės. 

Ryšys tarp sveikatos specialisto ir tuo metu sergančio turi būti maksimaliai patogus abiem. Pirmasis neturi būti perkrautas kitais darbais ir darbeliais, antrasis privalo turėti sau patinkančią bendravimo priemonę: kompiuterį, mobilų telefoną, YouTube kanalą ar kažką lygiavertišką. Aišku, tai daugeliui atrodo kaip teorija, kaip tolimas idealas, bet turiu su tuo nesutikti- visi reikiami elementai jau yra, jie dirba, t.y. praktiškai naudojami. Belieka pereiti prie sistemos ir sistemingo jos panaudojimo.  

Netolimos ateities sveikatos priežiūros sistema vis labiau remsis ne ligoninėmis, o priežiūros įstaigomis su mobiliu personalu. Konsultacija yra ne mažiau svarbi nei operacija. Tinkamai ir laiku suteiktos naudingos žinios sumažina bendruomenės išlaidas ir daro sveikatos sistemą stabilia ir palyginus nebrangia. Dabar jau aišku, jog ateities (labai artimos) visuomenė yra žinių visuomenė. Sveikatos sistema čia nėra išimtis. Norint būti sveiku, reikės žinoti, o gal jau tai tinka ir dabar?

P.S. „Nuo kitų metų liepos 1 d. naujuoju „E. sveikatos“ sistemos pagrindiniu tvarkytoju tapus Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK), tikimasi didesnio medikų bei pacientų aktyvumo ja naudojantis.“ SM puslapis

 

V.Valevičius