Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.

Naujienos

Vaikai ir gėlės

 

 

Prižiūrėdami ypatingas gėles, vaikai išmoko kai ko daugiau

Šią vasarą prie Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios žydėjo daugiau nei 2 tūkstančiai rožių, kurias prižiūrėjo rūpestingos ypatingų vaikų rankos. "Ir kiekvienas vaikas turėjo po savo rožę", - šypsojosi Rita Karvelienė, autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų terapeutė.

Prie šios bažnyčios liepos ir rugpjūčio mėnesiais susirinkę autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai mokėsi pažinti save ir pasaulį - vasaros stovykloje "Rožių planeta" vyko jiems skirti užsiėmimai.

"Yra mitas, kad Mažasis princas yra autizmo spektro sutrikimų turintis vaikas, kuris keliauja po planetas ir ieško atsakymų į sau rūpimus klausimus. Mūsų vaikai - tai tie mažieji princai ir princesės, kurie ieško planetoje vietos. O šalia mūsų augo rožės. Štai taip gimė ir šios stovyklos pavadinimas", - šypsojosi moteris.

Ji aiškino pastebinti liūdinančią tendenciją - nerimo dėl autizmo spektro sutrikimų turinčių žmonių kamuojama visuomenė nepriima jų, dėl nežinojimo ir išgąsčio atstumia, o net ir suaugę raidos sutrikimų turintys žmonės sunkiai randa darbą ir integruojasi į visuomenę.

"Bet mes matome, kad gėlės - tai vienas tų vaikų pomėgių, kuris gali sietis su šių vaikų darbu ateityje. Taigi, mėginame pratinti juos prie kvapų, pojūčių, laviname ir darbinius įgūdžius", - sakė R. Karvelienė.

R. Karvelienė pasakojo, kad rožių priežiūra skatino vaikų kantrybę.

"Mažieji skabė žiedus ir uostė jas - tai jiems pati pradžia", - pasakojo moteris.

Stovykloje vaikai rišo levandų puokštes, už aukas jas dalijo. "Tai daryti mums padėjo ir geraširdžiai žmonės. Susirinkdavo daug šeimų ir vaikų. Visi džiaugėsi bendravimu. Vaikai išdalijo gėles viešbučiuose, grožio salonuose - sklido žinia, mes esame. Už surinktus pinigus surengėme kelionę į Palangą, joje pirkome ledų", - pasakojo specialistė.

SAVANORYSTĖ. Vaikus prižiūrėjo ir juos mokė garaširdžiai savanoriai.

Atokvėpis tėvams

Vasarą šioje stovykloje buvę vaikai ne tik prižiūrėjo gėles, bet ir užsiėmė kita veikla. "Nemanome, kad vaikai turi dirbti vienodus darbus. Todėl stebėjome, kas jiems patinka ir kai kurių pomėgiai itin išryškėjo", - džiaugėsi R. Karvelienė.

Ji dėstė, kad tai buvo naudinga ir tų vaikų tėvams. Vasarą kone visų vaikų tėvai susiduria su problema, kai nėra kam palikti prižiūrėti vaiko.

"Raidos sutrikimų turinčių vaikų tėvams tai dar didesnis iššūkis, kadangi įprastuose darželiuose nepatenkinami visi jų poreikiai. Tokį vaiką reikia visą dieną užimti, nes kitaip iš nuobodulio jis gali pradėti lakstyti, daužyti. Yra dalis vaikų, kurie nemoka rasti veiklos, jei neparodai, kuo jie galėtų užsiimti. Mūsų specialistai žino, kaip vaiką, net jei jis bijo, įtraukti į grupę. O štai paprastame darželyje auklėtojams krūvis didelis, tokiam vaikui net nelieka laiko. Tad raidos sutrikimų turinčių vaikų stovyklos poreikis yra išties didelis", - sakė R. Karvelienė.

Be to, po užsiėmimų vaikai įgijo daug įgūdžių, todėl ir tėvams daug lengviau. "Mokėme išlaikyti dėmesį, pasirūpinti tvarka, atlikti paprastas kasdienes užduotis: sėdėti prie stalo, nusinešti savo lėkštę. Iš pradžių buvo chaosas ir didelis iššūkis.

Tačiau po kelių savaičių susitvarkėme ir visi vaikai jau mokėjo tą padaryti.

Tai svarbūs įgūdžiai, bet juos išmokyti tikrai nelengva", - aiškino terapeutė.

PASIVAIKŠČIOJIMAI. Stovykloje vaikai itin daug judėjo, mokėsi tvarkingai vaikščioti.

Atrado pomėgius

R. Karvelienė dėstė, kad ši veikla taip pat lavino vaikų įgūdžius. "Mūsų užsiėmimų metu išmėginome įvairias veiklas. Ir pastebėjome, kad vieniems patinka prižiūrėti gėles, kitiems - virti kavą ir bendrauti su žmonėmis, dar kitiems - sunešti kėdes ir stalus. Tie vaikai neturi kalbinių įgūdžių pareiškti, kas jiems patinka, tad reikia stebėti vaiką ir kartais užtrunka, kol supranti, ką jis mėgsta. Bet tai pastebėjus galima juos į tą kryptį ir nukreipti", - sakė R. Karvelienė.

Specialistė pastebėjo, kad dažnai neįgalius arba sutrikimų turinčius suaugusius žmones verčiama dirbti kone prievarta tai, kas jiems nepatinka.

"Mūsų valstybėje yra tokia tendencija, kad įdarbinus žmogų po gero pusmečio pareiškiama, kad jis darbo gerai neatlieka, nepavyko integruoti į visuomenę. Ir viskas - pasiduodame. Taip neturi būti. Reikia stebėti, kas tam žmogui patinka", - sakė terapeutė.

"Reikia išmokti nurimti"

R. Karvelienę einančią kartu su savanorių ir vaikų būriu buvo galima pastebėti įvairiose Klaipėdos vietose. "Džiaugiamės, kad prie mūsų prisijungė pagalbininkai savanoriai. Jie padėjo mokyti juos eiti mieste įsikibus. Išmoko eiti sistemingai, susikaupę. Šiuolaikinių vaikų problema ta, kad mokslo metais jie mažai juda - ypač tie vaikai, kurie nuolat vežiojami pas specialistus. Jie auga automobiliuose. Todėl pasivaikščiojimai - labai svarbi pratimų dalis", - apgailestavo R. Karvelienė.

Anot terapeutės, nemažas užimtumas krenta ne tik ant vaikų, bet ant tėvų pečių. O visuomenės reakcija į juos taip pat nebūna džiuginanti.

"Mūsų savanoriui išsivesti vaiką tampa daug lengviau, kadangi tėvams tai kartu ir emocinis krūvis. Yra tėvų, kurie bijo pripažinti sutrikimą. Net ir mus emociškai tie vaikai paveikia. Štai buvome nuėję į vieną pramogų parką, kuriame susirinkusios mamos ėmė traukti savo vaikus nuo mūsų vaikų.

Vaikai neskiria, kad tie vaikai kitokie. Tačiau tėvai mato. Ir nors mūsų vaikai prie tų vaikų nesiartina, mamos stengiasi vis tiek savo atžalas išvesti.

Tokiais atvejais mes jiems paaiškiname, kad jie gali būti čia, nes nors mūsų vaikai ir turi sutrikimų, jie nieko nenuskriaus.

Juk mes ir esame tam, kad niekas nieko nepastumtų. Bet tėvai vis tiek išeina. Žmonės bijo", - pasakojo R. Karvelienė.

Anot jos, būta atvejų, kai vaikui prasideda ir isterija. "Pamenu, tąkart liepė mums auklėti vaiką. Tai savanoris paaiškino, kad mes turime tiesiog palaukti, kol jis nurims. Kartais pastebiu, kad net ir su sutrikimų neturinčiais vaikais suaugę žmonės nesusitvarko. Vaikas pradeda isterikuoti ir nebemoka nurimti. O ant jo dar labiau pradedama šaukti. Taigi, reikia išmokti tiesiog palaukti ir nurimti", - sakė moteris.

R. Karvelienė aiškino, kad vaikai dažnai patiria emocines perkrovas todėl, nes nepailsi. "Susikaupia daug emocijų. Atsiranda tam tikri dirgikliai", - sakė specialistė.

Ji pažymėjo, kad dalyvaudami stovyklos veikloje, mažieji pasijautė daug saugiau. "Preivių reakcija išėjus pasivaikščioti su tėvais veikia ir juos. O štai šioje stovykloje jie nepatyrė daug keistų žvilgsnių ir neigiamų nuostatų", - kalbėjo terapeutė.

Ji dėkinga visiems, prisidėjusiems prie vaikų gerovės, ir skyrusiems savo laiką Jakaterinai Volkovai, Ingai Gusiatinai, Jūratei Andrijauskienei.

Atgal