Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.

Naujienos

To dar nebuvo

 

 

Rylų fiesta Klaipėdoje. Kodėl gi ne?

2019-08-25 05:00:00 Daiva Janauskaitė

Idėja: V.Vyšniauskas jau įsitikino – svajonės netrunka virsti tikrove. Jo teigimu, daug žiūrovų ir klausytojų atviliojantis rylų festivalis galėtų įvykti ir Klaipėdoje. Asmeninio archyvo nuotr. Įvairovė: festivalio dalyviai stebino ne tik savo instrumentų garsais, bet ir formomis. Asmeninio archyvo nuotr. Susidomėjimas: žiūrovams visada labai smalsu, kaip medinėje dėžutėje su rankena gimsta muzika. Asmeninio archyvo nuotr. Ar spalvų stokojančią, sovietinės pilkumos vis nenusikratančią Klaipėdą galėtų papuošti minia egzotiškai atrodančių rylininkų su savo nepakartojamai senove dvelkiančiomis muzikinėmis dėžėmis? Ar galėtų mūsų miesto gatvėse ir aikštėse vykti Europos ar net pasaulio rylininkų festivalis? Kol kas klaipėdietis Virginijus Vyšniauskas apie tai tik svajoja, bet nuo to viskas paprastai ir prasideda.

Dirba su Žužu V.Vyšniauskas yra vienintelis ne tik Klaipėdos, bet ir visos Vakarų Lietuvos rylininkas. Jis tikrai žino, kad tokį rankenėle sukamą ir malonią muziką skleidžiantį aparatą turi dar vienas žmogus mūsų šalyje. Kad ir kiek rylų dar dūla muziejuose ar privačiose kolekcijose, aktyviai jomis grojančių žmonių mūsų šalyje tėra vos keli. V.Vyšniauską daugelis klaipėdiečių ir miesto svečių įsiminė, nes dėmesį traukia ne tik iš ypatingos dėžės sklindantys garsai, bet ir jo gerai dresuotas ir labai draugiškas šuniukas Žužu. Jis padeda šeimininkui kurti mažus spektaklius, kurie lydi muzikos garsus, gyvūnas leidžiasi glostomas, aukštai iššoka ir pagauna į orą sviestą kamuoliuką. Atgaivinantis miestietiškos kultūros atmosferą instrumentas ryla Lietuvoje vis dar tebėra egzotika ir skatina žmones ne tik klausytis, bet ir bendrauti su atlikėju. Šią vasarą klaipėdietis antrą kartą dalyvavo Estijoje surengtame renginyje, kur dalyvavo visas būrys jo bendraminčių, turinčių labai įdomių, daugiau nei prieš šimtmetį pagamintų instrumentų. Prašo leisti pagroti Tartu turi miesto šventę, kuri primena mūsiškę Jūros šventę. Joje šiemet rugpjūčio 2–4 d. antrą kartą vyko rylininkų festivalis. Šio miesto universiteto dėstytoja Ingrid Kalev yra aistringa rylininkė. Ji nusprendė, kad vienai jai pasirodyti miesto fiestoje neįdomu, ir pasikvietė kolegas iš viso pasaulio. Šie instrumentai savo populiarumo viršūnės metu buvo labiausiai paplitę Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir visose Skandinavijos šalyse. Šių šalių rylininkai ir atvyko į abu festivalius. Pernai į Tartu atvažiavo ne tik europiečiai, bet ir japonė bei meksikietis. Beje, po pernykščio renginio Estijoje japonė susituokė su kolega iš Suomijos. Šiemet tokiame pat renginyje dalyvavo 21 rylininkas, o kai kurie jų buvo atsivežę net ne vieną instrumentą. Dalyviai puošė savo vežimėlius, ant kurių sumontuotos grojančios dėžės, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Suomijos, Lietuvos, Vokietijos, Slovakijos, Estijos vėliavomis. Pirmasis renginio koncertas pradėjo visą miesto šventę. Po jo pasirodė pučiamųjų orkestrai, džiazo grupės ir visi kiti muzikantai, tačiau pagarba senajai rylai buvo jaudinanti ir kurianti ypatingą nuotaiką. "Tokiuose renginiuose, ko gero, įdomiausia dalis būna bendravimas su žiūrovais. Savininkas atidaro dangtį ir rodo, kaip šis daiktas veikia, iš kur sklinda melodija.

Daugelis prašo leisti pagroti, bet prieš leisdamas aš visada labai atidžiai pažiūriu į tą žmogų", – neslėpė klaipėdietis. Pasirodė ir bažnyčioje Daugiausia žiūrovų sutraukė pasirodymai Tartu Rotušės aikštėje, kur į ilgą eilę išsirikiavę muzikantai turėjo galimybę parodyti savo instrumento galimybes ir prisistatyti patys. Paprastai vienas kūrinys trunka maždaug penkias minutes, bažnytinės giesmės skamba ilgiau. Kitomis dienomis koncertai rengti mažuose miesteliuose Tartu apylinkėse, ir tai atvykėliams labai patiko. Tai buvo nedideli miesteliai ir net laukymė prie seno vėjo malūno, kur ne tik žiūrovai mėgavosi egzotiškais rylų garsais, bet ir rylininkai grožėjosi nepažinta Estijos gamta. Buvo ir koncertas vaikams, kuriame klaipėdietis V.Vyšniauskas persirengė klouno rūbais ir kartu su savo augintine Žužu rodė paties parengtus spektaklius. Tradicine rylininkų festivalio dalimi jau tapo koncertai miesto bažnyčioje. "Kiekviena ryla turi bent vieną sakralinės giesmės programą. Anglijoje net dabar mažose parapijose nemažai kunigų rylose turi apie dešimt giesmių. Atvažiuodamas laikyti pamaldų, šventikas atsiveža savo instrumentą, pastato patarnautoją sukti rylos rankeną, žmonės pritaria jam giedodami. Taip išvengiama vargo prižiūrėti arba atnaujinti sunykusius vargonus. Tai pasakoju norėdamas pasakyti, kad ryla – ne vien gatvės instrumentas", – paaiškino V.Vyšniauskas. Baigiamasis festivalio koncertas surengtas miesto botanikos sode. Kalbino Domicelė iš Ylakių V.Vyšniauskas šiemet Estijoje patyrė netikėtų susitikimų. Tartu turi ne tik seną universitetą, bet ir visą universiteto miestelį, kur ne tik mokymui skirti pastatai, bet ir studentų bendrabučiai bei pedagogų namai. Pradžioje pamanę, kad čia nebus kam klausyti koncerto, festivalio dalyviai stebėjosi tuščiomis miestelio gatvėmis. Vos spalvingi instrumentai buvo išrikiuoti pagrindinėje šio miestelio alėjoje, prie jų iš visų pusių pradėjo artėti žmonės, nemažai jų – žilagalviai profesoriai. Vienas jų pamatė V.Vyšniausko rylą puošiančią lietuvišką trispalvę ir suskubo klausinėti, ar jis pažįsta profesorių iš Vilniaus. Klaipėdietis apgailestaudamas nuliūdino estų mokslininką, kad neturėjęs garbės pažinoti jo kolegos lietuvio.

Viename mažame Estijos miestelyje V.Vyšniauską lietuviškai užkalbino jauna moteris, su vaiku ant rankų. Klaipėdos universitetą baigusi Domicelė, pasirodo, užaugo Ylakiuose. Atvykusi į Estiją bene per studijų mainų programą ji sutiko savo žmogų ir buvo laiminga galėdama pasikalbėti lietuviškai apie abiem brangią Klaipėdą. Nukelia į senus laikus Vienas garsiausių ir didžiausių rylininkų festivalių rengiamas Vokietijoje. Šiemet į jį susirinko 138 dalyviai. Gal todėl, kad pats instrumentas yra vokiškosios kultūros dalis. Apibūdindamas savo bendraminčius, su daugybe kurių yra pažįstamas, V.Vyšniauskas juokavo, kad jie visi yra su "cveku galvoje". Tai reiškia, kad yra ypatingi, netradiciniai žmonės, be galo įdomios asmenybės. Pavyzdžiui, Tartu sutiktas kolega slovakas yra lėlininkas, o žmona – ekonomistė. Jie atsivežė tris rylas, kurių viena yra bene brangiausia iš visų turėtų festivalio dalyvių instrumentų. Jis kainavo apie 16 tūkst. eurų. Kitas itin retas, vadinamas arcofon, daiktas, kurį galima vadinti patefono motina. Tai dėžė, kurios apačioje yra vieta popierinėms plokštelėms. Kai įrenginys tą pačią melodiją ėmėsi groti trimis instrumentais, tai buvo nepakartojamas įspūdis. Šie žmonės nepavargsta pasakoti, rodyti, o kai kurie net leidžia pasukti rylos rankenėlę. Rylininkai man primena amžinai apsvaigusius be svaigalų žmones. "Rylininkai man primena amžinai apsvaigusius be svaigalų žmones. Tai yra utopinė humanitarinė profesija. Rylos garsas kažkodėl žmones nukelia į senus laikus ir atgaivina juos. Be žiūrovų jų darbas neturėtų prasmės. Pats neretai matau, kaip į rylos garsą ir į mano Žužu reaguoja kruizinių laivų keleiviai. Jų akys sublizga, žmonės neslepia savo emocijų, nors po dienos kelionių būna akivaizdžiai pavargę, – pastebėjimais dalijosi V.Vyšniauskas. – Atkreipiau dėmesį, kad ypatingą įspūdį ryla daro vokiečiams ir amerikiečiams. Nepaisant tautybės ilgiausiai rylos klausosi senyvo amžiaus ir ligoti žmonės. Klaipėdiečiai išsiskiria tuo, kad atveda pasiklausyti ir savo vaikus." Labiausiai tiktų Klaipėda Kadangi Klaipėdos istorija neatsiejama nuo vokiškos kultūros, V.Vyšniauskas mano, kad Lietuvoje būtent uostamiestis labiausiai tiktų surengti rylininkų festivalį. "Daugelis žmonių, turinčių ir grojančių rylomis, yra solidaus amžiaus. Todėl labai atidžiai renkasi, kur važiuoti. Jie nori turėti visą informaciją, kas ten bus, kokios sąlygos jų laukia. Todėl galvodamas apie tokį renginį turėčiau pirmiausia pats susivokti, ar rylininkus kviesti į kokį nors didesnį festivalį ar šventę, ar organizuoti jį atskirai. Norėčiau, kad visi norintieji galėtų atlikėjus gerai matyti. Labai gerbiu Jūros šventės rengėjus, jie dirba labai profesionaliai, bet, man atrodo, kad šioje šventėje visko labai daug, mes joje tiesiog pasimestume ir liktume nepastebėti", – svarstė mūsų miesto rylininkas. V.Vyšniauskas yra profesionalus režisierius, baigęs teatrinio meno studijas garsiajame Maskvos GITIS'e (Valstybiniame teatro meno institute) ir dėstęs Klaipėdos universitete. Toks išsilavinimas jam leistų įgyvendinti ypatingo festivalio idėją Klaipėdoje.

Atgal