Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.

Naujienos

Miestas ir uostas

 

Uosto ir miesto santykiai Klaipėdos istorijoje

2019-07-18, 14:01

Steponas PRIČINAS

Uosto ir miesto santykiai Klaipėdos istorijoje nuotrauka, foto

ĮTAKA. Pasak Vasilijaus Safronovo, jūrinė prekyba darė didelę įtaką ir uosto plėtrai, ir miesto gyventojams.

© Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Reklama

„Ilgus metus lietuviai į uostą žiūrėjo kaip į didelį rugių lauką - vietą, į kurią išplauki su laivu, pasigauni žuvies ir grįžti namo“, - tokiais žodžiais lietuvio santykį su jūra yra apibūdinęs istorikas Dainius Elertas. Daugelis klaipėdiečių uostą vertina kaip savaiminę duotybę ir ne visi skiria laiko pasidomėti turtinga pakrančių istorija.

Šio mėnesio pirmojo trečiadienio vakarą Klaipėdos jūrų uostas suteikė miestiečiams galimybę geriau susipažinti su uosto istorija, pakviesdamas juos į edukacinę ekskursiją po marių akvatoriją.

Tai buvo pirmoji iš daugelio šiais metais rengiamų ekskursijų „Kryptis - jūra“. Į vakarinius plaukimus pokalbio pakviesti mokslo, kultūros, jūrinio sektoriaus ir daugelio kitų sričių specialistai.

Vėjuotą vakarą prie 200 žmonių talpinančio laivo „Venus S“ minia būriavosi dar likus pusvalandžiui iki ekskursijos pradžios.

Šįkart apie uosto ir miesto santykį istorijoje buvo kalbinamas Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas. Prieš pradedant pokalbį lankytojai, kartu su visa laivo įgula tylos minute pagerbė jūroje dingusį Romaldą Adomavičių.

Daugiakalbė Klaipėda

Uostas, kokį dabar pažįstame, atsirado XVIII a., iki tol jis buvo Dangės upėje. Jūrinė prekyba darė didelę įtaką miesto gyventojams.

Reklama

„Galima sakyti, kad Klaipėdoje kalbėjo visomis įmanomomis kalbomis, nes prekybą palaikė su beveik visu Baltijos regionu, taip pat turėjo kontaktų ir su Atlanto vandenynu. Vienu metu regione vyravo olandų, po to ir prancūzų kalba. Be abejo, buvo kalbama ir lietuvių kalba, tik, žinoma, toji kalba buvo kitokia - ne „jablonskinė„, kuria dabar esame pratę kalbėti“, - pasakoja V. Safronovas.

LAIVAS. Ekskursija vyko mariomis plaukiojančiame laive „Venus S“. Stepono PRIČINO nuotr.

Apie regione vyraujančias kalbas yra išlikę ir rašytinių memuarų. „XVII amžiaus viduryje vienas keliautojas keliauja per Klaipėdą ir liudija, kad šiame mieste kalbama bent keturiomis kalbomis, bet jis, žinoma, yra vokietis ir kas jam ten nusigirdo ausyse, tai nereiškia, kad taip tikrai ir buvo“, - juokiasi istorikas.

Pasak jo, vyraujančios kalbos labai priklausė nuo prekybos partnerių. Nuo XVIII a. vidurio, kai Klaipėdos uostas susilaukė didelio britų dėmesio, regione paplito ir anglų kalba.

Didysis klestėjimas

„XVIII amžiaus viduryje, kada britai statė savo laivyną ir reikėjo labai daug medienos, juos pasiekė žinia, kad šiame regione, už Klaipėdos į rytus, yra labai daug miškų, kuriuos žmonės yra nusiteikę parduoti. Tada prasidėjo didysis Klaipėdos klestėjimas. Miškų kirtimas dabartinėje Lietuvoje ir Baltarusijoje iš esmės padarė Klaipėdą pirmą kartą visoje istorijoje žymiu uostu Baltijos jūroje“, - pasakojo istorikas.

Reklama

Pasak V. Safronovo, britai Klaipėdą laikė pagrindiniu uostu, iš kurio jie importuodavo medieną.

Tai buvo labai trumpas laikotarpis - iki Napoleono karų, tačiau ta medienos specializacija išliko kur kas ilgiau - iki pat tarpukario, to laiko, kada Lietuva prijungia Klaipėdos kraštą ir bando pritaikyti uostą savo specifikai.

Lietuvos sudėtyje Klaipėda tapo uostu, per kurį Lietuva labai daug importavo. Eksporto uostu Klaipėda tapo sovietmečiu.

Poilsis pajūryje atsirado visai neseniai

Šiandien pajūris traukia kaip magnetas. Kiekvieną vasaros savaitgalį pailsėti čia suvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos. V. Safronovo teigimu, atsukę laikrodį 150 metų atgal pamatytume visai kitokį vaizdą. Tuo metu Klaipėdoje kaip tik užgimė naujas požiūris į pajūrį - kaip į rekreacinę zoną. Pirmieji to ženklai buvo paplūdimio sporto organizacijų ir kurorto kūrimasis šalia jūros.

Ekskursiniam laivui praplaukiant pro Smiltynės pakrantę, kalba pakrypsta apie tai, kaip Smiltynė tapo tokia, kokią mes dabar ją matome.

„Ilgą laiką tai buvo tiesiog smėlio kopos, ir daugiau nieko, uosto interesų dėka mes turime tokį gražų vaizdą pažvelgę į Smiltynę.

Reklama

Prieš 200 metų čia nebuvo taip gražu, čia buvo tiesiog smėlio krūvos, o jos labai smarkiai grasė užpilti uosto sąsiaurį ir dėl to uosto žmonės apsodino Smiltynę, kad sutramdytų smėlio judėjimą.

O kada jau apsodino, pamatė, kad čia visai gražiai viskas, auga, nusprendė, kad čia reikia vystyti kurortą„, - sakė V. Safronovas.

Pasak anksčiausių šaltinių, lietuviškuose paplūdimiuose pirmą kartą maudymosi kostiumai buvo pastebėti 1880 m., tik tąkart jie buvo labiau pridengiantys kūną. Verta paminėti ir tai, kad tais laikais tokio dalyko kaip bendras pliažas dar nebuvo, jis buvo padalintas į atskirus vyrų ir moterų pliažus.

Vokiečių sprogdintas uostas

V. Safronovo teigimu, Klaipėda, palyginti su kitais miestais, po Antrojo pasaulinio karo nebuvo labai smarkiai sugriauta. Labiausiai visame mieste nukentėjo uostas ir įvairūs inžineriniai objektai. Pasak istoriko, taip nutiko todėl, nes vokiečiai, traukdamiesi stengdavosi kiek įmanoma daugiau sunaikinti infrastruktūrinių objektų.

„Uostas per karą nukentėjo ir nuo bombardavimų, ir nuo tyčinių užminavimų. Bet nebuvo viskas taip sunaikinta, jog galėtume sakyti, kad iš uosto nieko neliko. Buvo pažeistos kai kurios krantinės, bet tai nebuvo padėtis, kad viską reikėtų pradėti nuo nulio“, - žiniomis dalijosi V. Safronovas.

 

Atgal