Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.

Naujienos

Ne nacionalizmas, o patriotizmas

 

 

„Norėk – padarysi, tikėk – įvyks“ (J. Tumas – Vaižgantas)

2019-05-02, 11:29

Klaipėdos „Aukuro“ gimnazijos 4b klasės mokinė Jogilė Stonytė

„Norėk – padarysi, tikėk – įvyks“ (J. Tumas – Vaižgantas) nuotrauka, foto

 

© Aram MANUKYAN nuotr.

„Nepriklausomybė yra visų ir kiekvieno žmogaus kūryba“ – yra pasakęs poetas Justinas Marcinkevičius. Ir išties, laisvės skonis paskatina žmogų kurti, statyti pamatus savo idėjai ir tikslui įgyvendinti, net jei tai ir tampa individualia kelione. Klaipėdos „Aukuro“ gimnazijoje jau antrus metus vykdomas respublikinis patyriminis projektas „Pasipriešinimo kovų istorija: laisvas žmogus kultūroje ir literatūroje“, kuriuo siekiama suprasti, išryškinti ir atskleisti kūrybiškų žmonių pastangas kovojant už Nepriklausomybę. 2019 metai, LR Seimo nutarimu buvo paskelbti Nepriklausomybės kovų ir J. Tumo – Vaižganto metais, tad mokiniai jau nuo metų pradžios dalyvavo įvairiose edukacinėse veiklose: lankėsi muziejuose, Klaipėdos Dragūnų batalione, dalyvavo Lietuvos įstojimo į NATO 15 – likos metų minėjimo renginiuose, rašė rašinius, rengė pranešimus, dailės parodas, koncertavo. Visą šią veiklą gimnazijos bendruomenė, Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ kariai bei svečiai iš Vilniaus, Palangos, Kretingalės, Šilalės, Kuršėnų, Alytaus apibendrino baigiamajame forume „Norėk – padarysi, tikėk – įvyks“, kur buvo pristatyta daug jaunatviškų, įtaigių pranešimų apie nepriklausomybės kovų metų tautiečių indėlį, kuriant laisvę.

  Siekiant savarankiškumo, žinoma, reikėjo kurti ir stiprią kariuomenę. Nors tuometinės vyriausybės, vadovaujamos Augustino Valdemaro, politinė valia buvo neturėti kariuomenės, o 1919 m. pradžioje  tebuvo 100 karių Vilniui nuo bolševikų apginti, tačiau stiprios dvasios, nepalaužiamos valios ir karštai mylįs Tėvynę karys, nors ir atrodantis kaip ką tik žemę aręs kaimo bernas su klumpėm, buvo pasiryžęs mirti už gimtąją žemę. Tokį kario paveikslą, nepriklausomybės kovų istoriją, panašumus ir skirtumus su šiuolaikine kariuomene pristatė svečias iš Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ vyresnysis specialistas Donatas Barsys. Kita vertus, mokytojas Petras Gedvilas iš Šilalės rajono Kaltinėnų „A. Stulginskio“ gimnazijos atskleidė Klaipėdos sukilimo peripetijas, vaizdingai ir dramatiškai papasakotas I. Simonaitytės romane „Pavasarių audroj“.

  O visas būrys pranešimus parengusių mokinių antrino kariui, kalbėdami apie iškilias 1919 – 1923 metų asmenybes. Būtų galima manyti, jog tik didis genijus ryžtųsi keisti ir iš naujo formuoti valstybės pamatus: teritoriją, istoriją, kultūrą, vertybes. Tačiau, kaip bebūtų keista, tokie genijai atsirado ne kur kitur, o literatūros srityje. Viena iš pirmųjų besikuriančios lietuviškos visuomenės veikėjų, publicistė Gabrielė Petkevičaitė – Bitė nuo pat savo aktyvaus visuomeninio gyvenimo veiklos išsiskyrė ypatingu dėmesiu moterų švietimui, jų pilietinio sąmoningumo ugdymui. Pradėdama nuo pirmos nelegalios mokyklos mergaitėms įsteigimo, dalyvaujant 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime, siekimu padaryti įtaką moterų politinio lygiateisiškumo principui ir baigdama kandidatavimu į prezidento postą 1926 m., ji kryptingai kūrė terpę nepriklausomai moteriai veikti. Dar jaunoje Lietuvos valstybėje rašytojos bendražygis Vincas Krėvė – Mickevičius taip pat pasižymėjo kaip aktyvus politinis veikėjas. Šio drąsaus klasiko vadovaujama Šaulių sąjunga organizavo 1923 m. Klaipėdos sukilimą: V.Krėvė, rizikuodamas kalėjimu, atrado konsensusą su Versalio sutarties nuskriausta Vokietija ir aprūpino žmones kovos priemonėmis, tokiu būdu išsaugodamas Klaipėdą kaip Lietuvos dalį. Tačiau bene reikšmingiausia laisvos kūrybos forma galime laikyti mokėjimą pripažinti sau, kas iš tikrųjų esi. Vienas charizmatiškiausių praėjusio amžiaus pradžios kūrėjų – Juozas Tumas – Vaižgantas – stebino nauju požiūriu į tautinę tapatybę, savo kūryba siekė paskatinti apmąstyti lietuvio dvasinį tipą, išryškinti jo ypatumus. 1918-1919 metais savo spausdinamuose straipsniuose tautiečių konservatyvumas buvo giriamas ir laikomas perspektyviu. Viename jų Vaižgantas lygino lietuvius su konservatyviais anglo – saksais, kurie savo pastovumu išsikovojo piliečių teises anksčiausiai, ragindamas ir savus tautiečius siekti asmeninės laisvės. O įsiplieskus politiniam konfliktui tarp Lenkijos ir Lietuvos dėl Vilniaus nepriklausomybės, J. Tumas – Vaižgantas lietuvių, esą kaip neišprususių, nekultūringų barbarų įvaizdį, iškeltą nacionalistinės lenkų propagandos, laikė lietuvių dvasiniu natūralumu, pranašumu.

Ne tik tapatybės ar piliečių visuomeninio aktyvumo klausimus kėlė „Aukuro“ gimnazijos mokiniai savo pranešimuose. Jie gilinosi ir į Petro Tarasenkos, Lietuvos archeologijos pradininko ir rašytojo, paslėptus lobius, aiškinosi, kuo dėtas Simpsonas, atgaunant Palangą iš latvių, kėlė klausimus, kodėl Lenkijos politinio veikėjo Juzefo Pilsudskio veikla buvo kaip skiepai lietuviams ar kaip kovojant už Klaipėdą veikė lakūnas Steponas Darius. Taip pat analizavo, kaip Lietuvos Nepriklausomybės kovos atsispindėjo klasikinėje ir moderniojoje tapyboje.

Taigi, nors projektas dar tęsiasi (grupė gimnazijos mokinių gegužę lankysis Augustino Gustaičio aviacijos muziejuje Kaune), bet daugelis dalyvavusių suvokė, jog nepriklausomybė yra kaip didžiulė atsakomybė. Nesvarbu, ar ji tampa tik vieno žmogaus, siekiančio kilnaus tikslo įrankiu, ar visuomenės, trokštančios teisybės, ginklu. Bet kokiu atveju, tiek anuomet, tiek dabar nepriklausomybė yra vertybė, žadinanti žmones vienytis ir kurti savo tėvynės gerovę. Tad dalyvaudami projekte ne tik iš naujo braižėme Lietuvos žemėlapį, tačiau mokėmės įkvėpti taurių pavyzdžių prasmingai veikti.

 

Atgal