Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.

Naujienos

Kiek reikia gyventi?

 Kiek reikia gyventi?


Ką tik į mano rankas pateko straipsnis keistu pavadinimu „ Kodėl aš noriu numirti 75“. Keistas jis įvairiai, bet į akis krenta racionalizuotas požiūris į gyvenimo trukmę. Daugelis pasakų baigiasi tvirtinimu, kad jie ilgai ir laimingai gyveno, bet neparodoma, kas tai ilgai, kas tai laimingai.
2019-05-02, 10:22

Vytautas VALEVIČIUS

Kiek reikia gyventi? nuotrauka, foto

 

© „Fotolia“ asociatyvi nuotr.

Pirmas faktas, kuris daugeliui žinomas, jog žmonės gyvena ilgiau, nei ankstesniais laikais. Tiesa, anie jau mirę, o mes dar gyvi. Tuomet ir žmonių buvo gerokai mažiau, ir daug vaikų mirdavo per gimdymus. Trūko žinių ir higienos. Dabar kiekvienas vaikas darželyje išmokomas plauti rankas, tik kiek paaugęs jis tai bando primiršti. O nevertėtų.

Bet aš ne apie tai. Kodėl protaujančiam žmogui apskritai kyla klausimas kiek reikėtų gyventi? Atrodytų normalu: gyveni, gyveni ir numiršti, o klausimai kam? Bet vėl abejonės kirminas. Ar žmogus, turintis krūvą ligų, taip pat ir psichikos, jausis laimingas dėl savo ilgaamžiškumo? Ne veltui vis dažniau viešinamos istorijas apie nusivylusius savo galiomis senolius, kad ir Nobelio premijos laureatus. Pažiūrėkime įdėmiau.

Žmogus gimsta, auga, vystosi, mokosi ir dirba. Tam tikru metu jis pasiekia savo rezultatyvumo viršūnę. Senovės graikai tai vadino acme - maždaug 40-ieji gyvenimo metai. Dabar teks pripažinti, jog tai tik statistinis rezultatas. Vienas kulminaciją pasiekia 25-erių ar 30, kitam prireikia žymiai daugiau metų. Jau vien dėl to, kad vieni kuria, kiti mąsto, treti veikia fiziškai. Plaukikas profesionalas sunkiai gali lygintis su šachmatininku, tapybos meistras išlieka darbingas beveik iki mirties, būna rašytojų, kurie per visą gyvenimą parašo tik vieną gerą knygą. Taičiau bendra taisyklė, galiojanti daugeliui, yra ta, jog pasiekus viršūnę, tenka greičiau ar lėčiau leistis nuo pasiekimų „kalno“. Minėtame straipsnyje pateiktas toks vaizdas:

https://www.theatlantic.com/magazine/archive/2014/10/why-i-hope-to-die-at-75/379329/

Peržiūrėjęs Nobelio premijos laureatų sąrašus, pavyzdžiui, fizikos srityje, radau vieną devyniasdešimtmetį, du 88 metų laureatus, penkis - aštuoniasdešimt septynerių ir t.t.

Galima sakyti, kad tai ankstesnių metų nuopelnai, bet... Yra taip, kaip yra. Minėto straipsnio autorius teigia, kad gal jau ir neverta tęsti gyvenimo po tam tikro etapo. Jau beveik viskas pasiekta – ir galima baigti.

Negaliu pripažinti tokios minties teisinga dėl kelių priežasčių. Visų pirma, ne visi žmonės pasiekia kūrybines aukštumas. Žinoma, rašytojai, tapytojai, režisieriai ir pan. gali kurti iki pat savo fizinio gyvenimo pabaigos. Bet mes dar turime ir nekūrybinius darbus. Jie sudaro visuomenės egzistavimo pagrindą. Mūsų ūkio ir paslaugų srityse ne vien tik genijai dirba. Kažkas kloja gatvės plyteles, kažkas remontuoja, kažkas prižiūri vaiką ar ligonį. Ši sąrašą galima tęsti labai ilgai. Yra begalė darbų, kur aukšti kūrybiniai sugebėjimai nereikalingi. Vadinasi, reikia į žmones pažvelgti kitaip. Atsakymas gana paprastas: žmogus yra visuomeniškai naudingas tol, kol gali padėti kitiems arba kitam/kitai.

Lyg ir aišku. Retas nesugeba padėti kitiems, jei pats to nori. Todėl tokių žmonių reikia visiems, reikia visur. O manyti, kad pasaulį kuria tik Nobelio premijos laureatai, absurdiška. Mūsų aplinkoje, ko gero, tokių nedaug.

Darykime išvadas. Žmogus praktiškai gali būti naudingas visą savo gyvenimą. Vadinasi, jam belieka saugoti ar net gausinti sugebėjimus fiziškai nesenti, psichiškai būti atspariu neigiamam poveikiui. Keista, bet ilgą laiką visuomenės dėmesys buvo ir lieka nukreiptas į tai, kaip mokyti ir padėti jaunai kartais būti sveikiems, kaip apsaugoti vaikus bei paauglius nuo nuklydimų, galinčių sužaloti jų kūnus ar psichiką. O apie vyresnius ar senolius pradėta kalbėti tik pastaruosius kelis dešimtmečius.

Gerai, kad tai daroma. Bet kol kas trūksta ne tik pastangų, pinigų, bet ir politikų supratimo, jog tai visuomenės ateities problema. Galiu pasiūlyti lozungą: Visuomenė be senolių (palaikymo) - visuomenė be ateities.

Juokas juokais, bet kintant mūsų pasauliui, bendrai gyventojų struktūrai, teks ne tiek peržiūrėti esamą situaciją, kiek suprasti, jog senasis gyvenimo modelis paseno, nebegalioja. Tai, kas tiko šimtmečiais ar net ilgiau, pasikeis. Kiek žmogus turėtų gyventi, dar neaišku. Galima tik tikėtis, kad jau šiame tūkstantmetyje senolis nebus keiksmažodis, nebus tik išlaikytinis. Jo funkcija – padėti bendruomenei užtikrinti stabilumą ir perimamumą.

O pasaulis greitai kinta. Ne visi spėja.

Vytautas Valevičius

Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuras

 

Atgal