Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.

Naujienos

Kodėl kertami miškai

 

 

Ar naikinami šalies miškai?

2018-09-25 15:15:00 Erlandas Paplauskis

Ar naikinami šalies miškai?

. Aiškinasi visuomenei miškininkai, ministras, politikai, premjeras bando apsimesti, kad čia ne jo iniciatyva Labanoro naikinimas vyksta. Sunerimęs dėl savo prezidentinių reitingų transliuoja žinutę, kad kviečiasi aplinkos ministrą pasiaiškinti, bet nutyli, kad būtent premjero iniciatyva miškų kirtimo intensyvumas padidintas 6 proc. Velnias slypi detalėse Nieko naujo po Saule, bet žmonės, matydami protestus, socialinių tinklų kunkuliavimą, nerangiai besiaiškinančius politikus, ima nerimauti, gal tikrai naikinami Lietuvos miškai? Atsakymas – nenaikinami. Kam detalės nesvarbu, toliau gali ir nebeskaityti. Velnias slypi detalėse. Miškai ne naikinami, o kertami. Taip buvo ir bus per amžius. Bent jau tol, kol mums reikės medienos ir jos neužsiauginsime kosmose. Buvo kertami pernai, užpernai, prieš 10 metų ir visada. Bet šiuo metu Lietuvos mastu išlaikomas tvarios miškininkystės principas. Kitaip tariant, iškertama mažiau medienos, negu kasmet priauga. Kas atsitiko naujo būtent dabar? Net jei ne žalieji "valstiečiai" sukūrė dabartinę kirtimų tvarką, jų valioje ydas ištaisyti. Tad, matant, kad dėl didelio kirtimų masto mušami ne patys kalčiausi, ašara nebyra. Jie to verti. Pušies brandos amžius – 101 metai Po Pirmojo pasaulinio karo miškai Lietuvoje buvo kaizerinės Vokietijos drastiškai išgrobti. Liko milžiniškos plynės, kurios atsikūrė savaime. Praėjus 100 metų tame regione subrendo jūra gražių pušynų. Miškininkystės mokslas kiekvienam medžiui nustato brandos amžių, kurį pasiekus medienos priauginimo kiekis toliau ima lėtėti. Pušies brandos amžius yra 101 metai. Taigi dabar tiek ir sukako Labanore (1918–2018). Ne tik Labanore, yra ir daugiau girių, kur priaugo brandžių medynų. Taigi miškininkai pasidžiaugia subrendusiu derliumi ir raitojasi rankoves pjūčiai. Mūsų medienos pramonė gauna žaliavos, gamina įvairios produkcijos, mes turime darbo, mokesčių į biudžetą. Skelbiama, kad medienos sektorius sukuria BVP už 1,6 mlrd. eurų kasmet. Tad kas čia blogai? Tai, suprantama, gėris.

Bet jeigu žiūrėsime tik į seniai sukurtas tvarkas, Labanore ar Dzūkijoje iš miškų jūros atsiras plynės. Teisėtai. Tik produkcija – vienintelė vertė? Jeigu mes kaip robotai skaičiuosime tik pelną už parduodamą medieną ir nevertinsime miško kuriamos pridėtinės vertės turizmo sektoriuje, jo sukuriamų rekreacinių paslaugų, augalų, grybų ir gyvūnų įvairovės, gyvensime virtualioje realybėje ir tikrosios vertės nežinosime. Ne vien duona žmogus gyvas, ne vien parduota mediena yra teisingas matas. Todėl Labanoro žmonės ir nesutinka 100 metų laukti naujo miško. Jie nesutinka, kad Labanoro regioninis parkas visas taptų plyna birže. Būtent tik po brandos pradeda formuotis tikrasis miškas, atsiranda uoksų paukščiams, negyvos medienos, kuri itin svarbi daugybei organizmų. Vienoje svarstyklių pusėje atsiduria ekonomika, kitoje – rekreaciniai poreikiai ir gyvoji gamta. Politikai aiškina, kad viskas teisėta. Niekas jų neklausia, ar teisėta. Klausia: "Kodėl teisėta"? Vietos pramonė ir šiaip nesunaudoja visos pagaminamos medienos, o daug eksportuojama į Kiniją, Lenkiją, Latviją. Miškai yra didžiausia vertybė Rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje, atimti iš tenykščių gyventojų mišką yra tas pats, kas atimti jūrą iš pajūriečių. Tiesa, ši valdžia to nesibodi ir grasina dalį pajūrio atimti statant giliavandenį uostą. Miškas – ne bulvių laukas Tad ką daryti, kad ir medienos vietos pramonė turėtų, ir gamta nenukentėtų? Gal galima leisti privačių miškų savininkams ūkininkauti intensyviau, o valstybiniuose miškuose labiau užtikrinti visuomenei rekreacinius ir aplinkosaugos poreikius, juodųjų gandrų, kurtinių, vilkų ir lūšių apsaugą? Privatus žmogus geresnis šeimininkas negu valstybė pelno požiūriu, o valstybė geriau vykdo nepelningą apsaugos funkciją. Turi likti vietos ir brandiems miškams, sengirėms, turi vietos likti ir medienos auginimo daržams. Miškams, kur ūkininkaujama plynais kirtimais, ir miškams, kur vykdomi tik atrankiniai kirtimai arba visai nevykdomi jokie. Senuose subrendusiuose medynuose vien su negyva mediena susijusių gyvųjų organizmų rūšių skaičius siekia apie 7 tūkst.! Ten, kur miškas yra it gražiai prižiūrėtas bulvių laukas, o nuimamas tarsi rudeninis derlius vos pribrendęs, jie tiesiog išnyksta.

Žmonės džiaugiasi įspūdingu Mindaugo Survilos filmu "Sengirė", tačiau nepagalvoja, kad tokių miškų su visa ta būdinga miško gyvybe liko gal tik 1 proc. Tikrai negalima iškirsti visų savaime ataugusių miškų, atsodinti lysvėmis juos it bulves ir, rodant skaičiukus, teigti, kad miškų nemažėja, ir viskas gerai toje šalies miškininkystėje. Prisišnekėjote, ponai! Galima kelti klausimą, kodėl žmonės sujudo būtent dabar, o anksčiau tylėjo? Kirto gi anksčiau ne mažiau, – kai medynas pasiekia reikiamą amžių, tada ir kertama. Pradedamas naujas miško ciklas nuo atsodinimo. Na, netylėjo, tik sistema buvo tvirta kaip monolitas. Su urėdijų reforma, monolitas sueižėjo. Atsirado vilties įsprausti į plyšius visuomenės interesą. Juolab kad gyventojams savo įtaka mielai padės ir senųjų miško lesyklėlių globėjai. Palikti "su nosimi" jie dės visas savo pastangas, kad prarasta višta aukso kiaušinių nedėtų ir juos pastūmusiems politiniams priešininkams. Kita vertus, politikai prisišnekėjo patys. Prieš rinkimus buvo negailima gražių šnekų apie darną, profesionalus, ekologiją, sveikatą, tyrą orą, gražią gamtą, sveiką maistą. Prisišnekėjote, ponai, tai dabar laikykitės! Atėjo laikas vykdyti rinkimų pažadus. Pasiteisinimai, kad kalbėjimas apie darną reiškė tik darnų pelną ir jokios ekologijos neturėjote galvoje, skamba makabriškai. Net jei ne žalieji "valstiečiai" sukūrė dabartinę kirtimų tvarką, jų valioje ydas ištaisyti. Tad, matant, kad dėl didelio kirtimų masto mušami ne patys kalčiausi, ašara nebyra. Jie to verti.
 

Atgal