Naujienos

Kalvystės pleneras Klaipėdoje

 Kiek dar liko kalvių?

Darius ČIUŽAUSKAS

 


Kiek dar liko kalvių? nuotrauka, foto


.

Jau kitą savaitgalį uostamiestyje įprastą burių plazdenimą pakeis į priekalus stuksenantys kūjai ir karščiu alsuojantys žaizdrai. Ant uosto krantinės įsikūrę penkių valstybių kalviai dalinsis išsaugotomis senolių kalvystės paslaptimis.

Tradicinis tarptautinis kalvystės simpoziumas „Keturi vėjai“ Klaipėdoje vyks jau vienuoliktą kartą. Dvi dienas (rugpjūčio 12-13 d.) pačiame miesto centre esančiame Šiauriniame rage (šalia Senosios perkėlos) savo meistriškumą metalo gabalą paverčiant meno kūriniu ar puikiu ir naudingu daiktu demonstruos kalviai iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos, Čekijos ir Baltarusijos. Simpoziumas skirtas įamžinti šiemet paskelbtus Piliakalnių metus. Po atviru dangumi įsikūrę kalviai tradiciškai kurs jungtinę kompoziciją iš metalo, kuria bus pasiūlyta papuošti Klaipėdos miestą. Šį kartą bus kuriama skulptūra „Piliakalnis“ ir gaminamos archeologinės Klaipėdos piliavietės bei kitų piliakalnių radinių kopijos.

„Tai ne komercinis renginys. Apsilankę mūsų simpoziume pamatys, ką mes darome ir kuo užsiimame, siekdami išsaugoti nors kruopelytę to tikrumo, atėjusio iš mūsų protėvių. Gyvybe pulsuojantį veiksmą - kalvystę. Galės gyvai, ne per televiziją ar internetą, pabendrauti ir pabūti su žmonėmis, ugnimi bei metalu. Juk pastarieji yra civilizacijos variklis, kuris ypač svarbus šiame pasaulio globalėjimo amžiuje, kai viskas ritasi į masinę ir pramoninę gamybą. Ir ne tik pamatyti, bet ir pačiam nors trumpam tapti tikru kalviu. Tikrai bus įdomu“, - kviesdamas apsilankyti kalvystės simpoziume „Vakaro žinioms“ sakė Lietuvos kalvių sąjungos pirmininkas Linas Leščiauskas.

- Ar šiais laikais tokiai archajiškai profesijai, kaip kalvystė, taip pat ir kalviams, negresia išnykimas?


- Tokią grėsmę kalviai jaučia ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Globalizacija yra Damoklo kardas virš visko, kas tikra. Pasaulis ritasi į vieną didžiulę gamyklą, pavadinimu Kinija, o kas lieka yra internetas ir milžiniški prekybos centrai.

- Ar mūsų kalviams darbo netrūksta?

- Džiaugiamės, kad jo užtenka. Vardan viso to ir rengiame tokius simpoziumus, kaip „Keturi vėjai“. Dabar dirbame, kad visuomenė matytų, jog dar turime darbo. O ne tada, kai verksime krokodilo ašaromis neturėdami ką veikti.

- Ko žmonės prašo kalvių - kičo ar meno kūrinių?

- Žodis „kičas“ jau nukeliavo į praeitį. Į tuos laikus, kai Lietuvėlė laisvinosi iš sovietmečio, o uždaryta tame lageryje nelabai matė pasaulio. Dabar lietuviai keliauja ir mato, kaip žmonės gyvena. Sakyčiau, kad 99 procentai besikreipiančių į mus turi neblogą skonį.

Pas kalvį atėjęs žmogus prašo to, kuo kalvis užsiima, nes kalvystė nėra vientisas darinys. Tai ir kryžiadirbystė, ir ginklų gamyba, ir taikomoji dailė. Pastaroji sudaro liūto dalį. Jos dirbiniai iš metalo yra gražūs ir dera su architektūra, kurią dar labiau pagražina ir išpuoselėja.

- Ar kalvio paslauga yra brangus malonumas?


- Kiniečiai lauko žibintus štampuoja šimtais tūkstančių, tačiau šie yra iš labai plonytės medžiagos ir padaryti tam kartui, kad tik žmogus nupirktų. Čia pigūs

 
 
 
 
 
 dalykai, su kuriais mes niekaip nepakonkuruosime. Kalvis ne fabrikas, jis viską daro individualiai ir kokybiškai. O visi žinome, kas moka du kartus.

- Kiek Lietuvoje dar liko kalvių?

- Sakyčiau, ne liko, bet mokėsi, mokosi ir mokysis bei jau yra tikri profesionalai. Mūsų asociacija vienija per 30 narių. Dar antra tiek jai nepriklauso. Manyčiau, visoje šalyje surastume kokį 100 kalvių.

- Kada paskutinį kartą kaustėte arklį?

- Mano specializacija yra taikomoji dailė, tad žirgelių kaustyti man netenka. Tačiau nuo penkerių metų gyvenau pas senelį ir kasdien mačiau kaustomus žirgus. Teko seneliui ir padėti. Visa tai labai stipriai užsifiksavo atmintyje, tad jei labai reikėtų, susikaupčiau, prisiminčiau ir pakaustyčiau.

 

Atgal