Pastabos apie valgymą

Naudingas ar žalingas sveikatai karvės pienas?

Nors pastaruoju metu vis pasigirsta neigiamos informacijos apie pieno poveikį žmogaus organizmui, iš tiesų jis yra maistingas ir gali apsaugoti nuo kai kurių ligų. Taip sako gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė.

„Kelerius metus vis pasigirsta informacijos apie neva pieno žalą. Žinoti reikėtų tai, kad yra atliekami įvairiausi labai plačios apimties tyrimai, kurių metu aiškinamasi atskirų maisto produktų galima įtaka sveikatai. Taip pat tiriamas ir pienas, tokių tyrimų atlikta daug. Apibendrinant rezultatai yra tokie, kad, pavyzdžiui, storosios žarnos vėžio riziką didina raudona mėsa ir alkoholis. Pienas ir viso grūdo gaminiai apsaugo nuo šio vėžio. Tai – vienas iš pavyzdžių“, – tikina gydytoja D. Pipiraitė.

Gydytojos dietologės teigimu, Šiaurės Europos šalių gyventojai negali skųstis laktozės netoleravimu. „Šiaurės europiečiai turi tokią genetinę mutaciją, kuri sąlygoja, kad tik 2–15 proc. šių šalių gyventojų netoleruoja laktozės. Centrinėje Europoje laktozės netoleruoja 23 proc., o Azijos šalyse – net 95 proc. populiacijos. Taigi, jeigu esate tas, kuris išgėręs pieno jaučia pilvo pūtimą, gurguliavimą, viduriuoja, – pieno geriau nevartokite“, – pataria gydytoja.

D. Pipiraitės teigimu, karvės pienas žmogui yra maistingas, nes turi kalcio, vitaminų A ir D, baltymų ir energijos. Kalcį iš gyvulinės kilmės pieno lengviau pasisavinti negu iš augalinio pieno, pavyzdžiui, migdolų ar kokosų, be to, augalinis pienas yra mažiau maistingas.

 

Švediškas stalas mokyklose – vieni alkani, kiti persivalgę?

Viešojoje erdvėje akivaizdžiai pastebimi vaikų maitinimo reorganizavimo siekiai. Kalbama apie tai, kad mokyklose reiktų tiekti vaikams maistą vadovaujantis švediško stalo principu. Ar tai iš tiesų ta kryptis, kuri padarys vaikų maitinimą sveikatai palankesnį? Karolina Pansevič VšĮ „Sveikatai palankus“ direktorė, maisto technologė ir mitybos specialistė Raminta Bogušienė pranešime spaudai pateikia savo nuomonę. Tiek sveikatos specialistai, tiek tėveliai, tiek vaikų maitintojai siekia, kad vaikų mityba būtų subalansuota, įvairi, reguliari, patenkintų fiziologinį sotumo jausmą ir vaikai valgymų metu nepersivalgytų. Kuo skiriasi šiuo metu galiojanti vaikų maitinimo tvarka mokyklose nuo planuojamos priimti? O gi tuo, kad vaikas ne tik turės pasirinkimą, bet bus sudarytos sąlygos įsidėti maisto pačiam. Ar tai problemos sprendimas, kad vaikai valgytų sveikiau? O gal laukiamas atvirkštinis efektas?! Ne vienas lietuvis atostogavo šiltuose kraštuose, kur pasirenkamas maitinimas „viskas įskaičiuota“ ir matė savo tėvynainius, kuriems maitinimas tiekiamas švediško stalo principu, ir turbūt atkreipė dėmesį, kokios porcijos ir maisto kiekiai būna žmonių lėkštėse ir kiek po to maisto tose lėkštėse paliekama. Taip pat retas kuris po tokių atostogų nepriauga 2–5 kg. O jei taip kasdien? Gal norėdami tiekti maitinimą vaikams švediško stalo principu siekiame aplenkti net už Atlanto esančius nutukimo ir antsvorio rekordininkus? Vaikas ateina prie stalo alkanas ir turintis visai laisvą pasirinkimą ir kas gi nutinka? Jis mėgsta kotletus – dedasi juos, mėgsta bandeles – dedasi jas, mėgsta bulvių košę – valgo vien ją. Vaikas nemėgsta daržovių – nesideda, nemėgsta troškinių – nesideda, nemėgsta žuvies – nesideda. Vieni suvalgo visus kotletus, kitiems lieka tik bulvių košė, o pabaigoje dienos pilni kibirai daržovių išmetimui. Ar tokia vaikų mityba bus subalansuota, įvairi? Raminta Bogušienė Turbūt atsakymas aiškus visiems, tad tikrai galime laukti atvirkštinio efekto. Jau nekalbu apie chaosą mokyklų valgyklose, vieni persivalgę, kiti alkani. Ar tokia šiuolaikinės sveikatos politikos kryptis? Ar siekiama sudaryti chaosą ir duoti vaikui, kurio mitybos raštingumas nebuvo ugdytas nuo mažumės, pasirinkti. Duok vaikui rinktis tarp picos ir troškinio, žinoma, kad rinksis picą! Ji juk galima mokyklose, nes jokie vaikų maitinimo teisės aktai to nedraudžia. Mokyklose šiai dienai pavienių patiekalų sąraše gali būti mėsainiai, picos, dešrainiai, tai legalu, tik pagamintame patiekale turi būti ribojama druskos iki 1 g/100 g. Rūkyti mėsos gaminiai gali būti tiekiami ne dažniau kaip kartą per savaitę, patiekalai neturi kartotis savaitės bėgyje. Jei nemokamas maitinimas socialiai remtinų vaikų, sakyčiau, jiems pasiseka labiau ir valstybė jų sveikata rūpinasi atsakingiau, nes jie maitinami ne pagal pavienių patiekalų sąrašą, o pagal subalansuotą valgiaraštį, nors ir ten yra trūkumų, tačiau bent jau vaikas neturi improvizacijų – bandelė ar troškinys. Iki šiol mokyklose vaikai turi pasirinkimą iš kelių karštųjų pietų patiekalų ir kelių garnyrų. Vaikas gali rinktis valgyti – troškinį, ar kotletą su bulvėmis ir salotomis, o gal tik salotomis be bulvių. Visada buvo ir yra šis pasirinkimas ir atleidimo linija, tik įdeda pagal vaiko prašymą virėja, o ne pats vaikas. Žinoma, vaikas gali rinktis ir tarp mokyklos bufeto, šviežiai ruošiamų patiekalų ir užkandinių šalia mokyklų. Jei pasirenkama pirmas variantas, vaikas mokyklose pietums valgo bandeles, saldžius gėrimus, jei trečias, vaikas valgo bulvių traškučius, sausainius, saldainius, šokoladinius batonėlius, dar saldesnius ir net gazuotus gėrimus, kebabus, picas ir t.t. Tačiau vaikas turi pasirinkimą valgyti mokyklose šviežiai paruoštą, šiltą maistą. Sveikatos išsaugojimo prasme tai, kad vaikai jau dabar turi pasirinkimą, mokyklose problemos nesprendžia, o jei turės galimybę dar pats įsidėti maisto – problema tik paaštrės. Švediško stalo principas galiotų ir būtų vertingas tik tuo atveju, jei būtų kalbama apie nemokamą maitinimą, palankų sveikatai maisto racioną ir visus tokius patiekalus, o vaikui duodamas pasirinkimas, pavyzdžiui, tarp agurko ir pomidoro, bet ne tarp vandens ar saldinto gėrimo, picos ar troškintos žuvies/ keptų garuose daržovių ir virtų grikių. Ir porcijos dydis turėtų būti nurodytas kaip pavyzdinis – realus patiekalas ar plakatas. Lygiagrečiai turi būti vykdomas vaikų švietimas ir sąmoningumo didinimas, kad vaikai dar ankstyvame amžiuje nepamirštų įsidėti į lėkštę garnyro iš daržovių. Mažieji turėtų būti mokomi, kaip išsirinkti ir susikomplektuoti sveikatai palankią pietų lėkštę. Patiekalai turi būti kokybiški, šiuolaikiški, pateikti patraukliai, kad vaikų neviliotų šalia mokyklų esančios užkandinės. Apibendrinant reikėtų akcentuoti, ką būtina daryti norint išsaugoti vaikų sveikatą: vaikų maitinime rūpinkimės kokybiškų žaliavų tiekimu, mokykime dietologus sukurti sveikatai palankų racioną, virėjas mokykime pagaminti sveikatai palankius, kokybiškus bei patrauklius patiekalus vaikams. Ugdykime vaikų sąmoningumą, formuokime valgymo kultūrą ne tik ugdymo įstaigose, bet ir namuose, vykdykime kompleksinį švietimą vaikų ir juos supančiųjų suaugusių.

 

 

 

Ką reikia žinoti apie žarnyno mikrobiotą ir kodėl ji tokia svarbi

Ką reikia žinoti apie žarnyno mikrobiotą ir kodėl ji tokia svarbi

Mikrobiota (mikrobiomas ar biofilmas) – taip vadinama mikroorganizmų ekobendruomenė, sukurianti specialią terpę mūsų žarnyne ir atliekanti milžinišką darbą, teigia Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovas dr. Arūnas Liubšys. © Shutterstock nuotr. Susiję straipsniai: Siekia, kad Lietuvos naujagimiai gyvenimą pradėtų kaip suomiai  (16) Doc. dr. R. Vankevičienė: širdies ydos yra vienos dažniausių naujagimių anomalijų  (1) Šiuo metu moksle ir tarp medicinos praktikų labai populiari mikrobiotos tema remiasi ne vienu labai iškalbingu faktu, rašoma ligoninės pranešime spaudai. Ar žinojote, kad: - vienas trečdalis mikrobiotos yra panašus daugelio žmonių, tačiau du trečdaliai – būdingi tik tam tikram žmogui, unikalūs taip pat, kaip mūsų pirštų antspaudai; - žarnyne gyvenančios bakterijos turi daugiau kaip 3 mln. genų, tai yra 150 kartų daugiau nei visas žmogaus genomas; - suaugusio žmogaus organizme esančios mikrobiotos svoris siekia apie 2 kg; - organizme gyvenančių bakterijų skaičius yra didesnis nei viso organizmo ląstelių. Motinos pienas – nesterilus Kokia bus naujagimio žarnyno mikrobiota, pirmiausia lemia naujagimio mama, gimdymo būdas, vaisiaus gestacinis amžius ir vieta, kur vaikas gimė. Tai padeda susiformuoti žarnyno ekosistemai, kuri vėliau lems daugybę reikšmingų dalykų. dr. Arūnas Liubšys

Naujagimių žarnyno mikrobiota atlieka keletą svarbių funkcijų. Viena iš jų – pagalba fermentuojant maistą, kita skirta išsaugoti energijai, sintezuoti vitaminams, įsisiurbti mineralinėms medžiagoms ir itin svarbi funkcija – apsauginė. Mat kuo daugiau yra gerųjų bakterijų, tuo mažiau progų blogosioms bakterijoms atlikti savo nenaudingą darbą. Motinos pienas – pagrindinis naujagimio maistas ir sveikatos šaltinis. Tačiau tame unikaliame savo sudėtimi maiste gyvena apie 200 įvairių bakterijų rūšių! Taip, motinos pienas nėra sterilus, tačiau tos bakterijos sukuria terpę, nepalankią patogeniniams mikrobams daugintis. Pastebėta, kad dalis bakterijų, patenkančių per motinos pieną kūdikiui, gyvena jos žarnyne ir burnoje. Tos bakterijos, kurios gyvena motinos žarnyne, paruošia naujagimio imuninę sistemą pažinčiai su motinos aplinka. Angliavandeniai – bakterijų maistas Nustatyta, kad motinos piene yra daugiau nei 200 rūšių oligosacharidų, daug daugiau nei karvės piene. Šių angliavandenių naujagimio plonasis žarnynas negali suvirškinti, tačiau, patekę į storąjį, jie tampa svarbiausiu bakterijų maistu, skatinančiu gerųjų bakterijų dauginimąsi, neleidžiančiu blogosioms bakterijoms prilipti prie žarnų sienelių, slopinančiu uždegimą bei pasižyminčiu sisteminiu imuniniu poveikiu. Motinos pieno ologosacharidai priklauso vadinamiesiems prebiotikams, medžiagoms, skatinančioms gerųjų ir slopinančioms blogųjų bakterijų veiklą. Prebiotikai vis plačiau naudojami kaip priedai mišiniuose iš karvės pieno. Moksliniai tyrimai parodė, kad prebiotikai yra maistas gerosioms bakterijoms, iš kurių svarbiausios yra bifido ir laktobakterijos. Nors į mišinius dedami prebiotikai negali visiškai pakeisti motinos piene esančių oligosacharidų, tačiau jais papildyti karvės pieno mišiniai sukuria naujagimio žarnyne daug palankesnę bakterinę terpę, pagerinančią maisto įsisavinimą nei vien tik karvės pienas. Mokslininkų seniai įrodytas faktas, kad naujagimio, maitinto motinos pienu, intelekto koeficientas (IQ) aukštesnis nei maitinto pieno mišiniais, taip pat pagrindžiamas faktu, kad tarp žarnyno ir smegenų yra funkcinis ryšys ir tame procese tiesiogiai dalyvauja žarnyno mikrobiota. Naujagimio mikrobiotą lemia gimdymo būdas Iki šiol buvo manoma, kad vaisius auga steriliomis sąlygomis, t.y. vaisiaus vandenys yra sterilūs. Tačiau pastarųjų metų tyrimai parodė, kad bakterijų randama net tų moterų vaisiaus vandenyse, kurios per nėštumą nesirgo jokiomis infekcijomis. Vaisiaus vandenyse, virkštelės kraujyje ir placentoje yra įvairiausių mikroorganizmų, kurie užsėja ir vaisiaus žarnyną, nes per paskutinį nėštumo trimestrą būsimas kūdikis kasdien nuryja apie 750-800 ml vaisiaus vandenų. Taip vaisiaus žarnyne jau motinos įsčiose formuojasi jo individuali mikrobiota. Vaisiaus žarnyno mikrobiota labai priklauso nuo motinos sveikatos būklės. Tyrimais patvirtinta, kad moterims, kurios per nėštumą patyrė didelį stresą, turėjo žalingų įpročių ar vartojo antibiotikus, gimę naujagimiai mikrobiotoje turi daug mažiau gerųjų lakto ir bifidobakterijų. Net ir gimdymo būdas formuoja naujagimio žarnyno mikrobiotą. Natūraliu būdu gimusių naujagimių žarnyno mikrobiotoje vyrauja gerosios bakterijos. Gimę per Cezario pjūvio operaciją naujagimiai pirmiausia gauna odos bakterijų, pavyzdžiui, stafilokokų. Tyrimų duomenimis, taip gimusių kūdikių mikrobiotoje po mėnesio buvo šimtą kartų mažiau bifidobakterijų ir tiek pat kartų daugiau sąlygiškai patogeninių bakterijų. Tos pačios bėdos būdingos ir neišnešioto naujagimio mikrobiotos formavimuisi. Jų mikrobiotoje taip pat dominuoja sąlygiškai patogeninės bakterijos. Be to, jų mikrobiotos formavimasis vėluoja. Kuo mažesnio svorio naujagimis gimsta, tuo mažiau jo mikrobiotoje yra gerųjų bifidobakterijų. Todėl taip svarbu neišnešiotiems naujagimiams nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų gauti motinos pieno, kuris jiems yra ne tik maistas, bet ir vaistas, turintis komponentų, padedančių auginti normalią mikrobiotą ir formuoti imunitetą. Taigi net ir duodami du lašus motinos pieno ar priešpienio, tokio naujagimio žarnyną apsėjame normalia flora. Naujagimių mikrobiotos tyrimai tik dar kartą patvirtino natūralaus maitinimo naudą augančiam žmogui.

 

 

 Ko­kiuo­se pro­duk­tuo­se sle­pia­si dau­giau­siai drus­kos?

 

Kai kal­ba pa­si­su­ka apie drus­ką, dau­ge­lis ti­ki­na, jog sū­riai tik­rai ne­val­go. Ta­čiau spe­cia­lis­tai sa­ko, kad di­dži­ą­ją da­lį drus­kos gau­na­me jau su pa­ga­min­tais mais­to pro­duk­tais. Tad ra­gi­na ati­džiau skai­ty­ti eti­ke­tes. Mat net ir valgant iš pa­žiū­ros vi­sai ne­sū­rius pro­duk­tus drus­kos kie­kis ga­li vir­šy­ti re­ko­men­duo­ja­mą pa­ros kie­kį. © Shutterstock Du trikampiai sumuštiniai, daugelio mėgiami kaip greitas užkandis. Atlikti tyrimai rodo, kad suvalgius du tokius sumuštinius, kurių bendras svoris maždaug 200 gramų, gausime 60 proc. paros druskos normos. Ma­žė­ji­mo ten­den­ci­jos – van­gios Na­cio­na­li­nio mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos ri­zi­kos ver­ti­ni­mo ins­ti­tu­to Mais­to ri­zi­kos ver­ti­ni­mo sky­riaus pa­ta­rė­jos Ilo­nos Dru­ly­tės tei­gi­mu, per pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus tik kai ku­riuo­se mais­to pro­duk­tuo­se pa­ste­bė­tos drus­kos kie­kio ma­žė­ji­mo ten­den­ci­jos. Susiję straipsniai: Kaip greitai atsikratyti mėlynės  (34) Pilvo pūtimas: penki požymiai, kad metas susirūpinti  (22) „Nu­ste­bi­no tai, kad žu­vies pro­duk­tuo­se, to­kiuo­se kaip vy­tin­ta ar rū­ky­ta žu­vis ste­bi­mas drus­kos kie­kio di­dė­ji­mas. Ly­gi­nant ty­ri­mo duo­me­nis su prieš pen­ke­rius me­tus ins­ti­tu­te at­lik­tais ty­ri­mais, vy­tin­to­je žu­vy­je drus­kos kie­kis iš­au­go be­veik dvi­gu­bai. Ket­vir­ta­da­liu dau­giau drus­kos aptikta ir karš­tai rū­ky­to­je žu­vy­je. Kas tai le­mia? Vie­na­reikš­miš­kai at­sa­ky­ti sun­ku: gal­būt kei­tė­si ga­my­bos tech­no­lo­gi­ja ar re­cep­tū­ros, gal­būt ty­ri­mams pa­si­rink­ti ki­tų ga­min­to­jų pro­duk­tai. „Kaip ro­do ty­ri­mai, sep­ty­nias­de­šimt ir net dau­giau pro­cen­tų drus­kos gau­na­me iš jau pa­ga­min­tų mais­to pro­duk­tų. Ga­min­da­mi na­muo­se, daž­nai ne­įver­ti­na­me, kad drus­kos žiups­ne­lis – jau ke­le­tas gra­mų“, – per­spė­ja NMVRVI Mais­to ri­zi­kos ver­ti­ni­mo sky­riaus pa­ta­rė­ja Ilo­na Dru­ly­tė. Kal­bant apie ge­ras ten­den­ci­jas – šal­tai rū­ky­to­je žu­vy­je drus­kos kie­kis, pa­ly­gin­ti su anks­tes­niais me­tais at­lik­tais ty­ri­mais, su­ma­žė­jo tris­de­šimt de­vy­niais pro­cen­tais, maž­daug dvi­de­šim­čia pro­cen­tų su­ma­žė­jo drus­kos kie­kis ba­to­ne. Tai ge­ra ten­den­ci­ja, nes duo­nos ga­mi­niai už­ima reikš­min­gą vie­tą mū­sų mi­ty­bos ra­cio­ne. Drus­kos kie­kis iki vie­nuo­li­kos pro­cen­tų su­ma­žė­jo ir vir­to­je deš­ro­je. Tie­sa, to­kiuo­se pro­duk­tuo­se kaip po­mi­do­rų pa­da­žas ar ma­jo­ne­zas drus­kos kie­kis vi­siš­kai ne­pa­ki­to“, – ty­ri­mo re­zul­ta­tus var­di­na I. Dru­ly­tė. Dau­giau­sia iš pa­ga­min­tų pro­duk­tų Spe­cia­lis­tai ra­gi­na var­to­to­jus ren­kan­tis fa­suo­tus mais­to pro­duk­tus at­kreip­ti dė­me­sį ne tik į mais­tin­gu­mo de­kla­ra­ci­jo­je pa­tei­kia­mą ener­gi­nę pro­duk­to ver­tę, bet ir į drus­kos kie­kį, mat kar­tais iš pa­žiū­ros vi­sai ne­sū­rūs pro­duk­tai, pa­vyz­džiui, duo­na, sū­ris, vir­ta deš­ra ar tri­kam­pis su­muš­ti­nis tu­ri ga­na daug drus­kos. Kaip ži­nia, per di­de­lis jos var­to­ji­mas yra vie­nas ri­zi­kos veiks­nių, di­di­nan­tis ser­ga­mu­mą hi­per­ten­zi­ja bei ki­to­mis šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­go­mis, ku­rio­mis Lie­tu­vo­je ser­ga itin daug žmo­nių. „Per pa­rą žmo­gui re­ko­men­duo­ti­nas drus­kos kie­kis – 5 gra­mai. Tai ap­ima drus­ką iš vi­sų šal­ti­nių, įskai­tant tiek pa­ga­min­tus mais­to pro­duk­tus, tiek mais­tą, ku­rį ruo­šia­me na­muo­se. Kaip ro­do ty­ri­mai, sep­ty­nias­de­šimt ir net dau­giau pro­cen­tų drus­kos gau­na­me iš jau pa­ga­min­tų mais­to pro­duk­tų. Ga­min­da­mi na­muo­se, daž­nai ne­įver­ti­na­me, kad drus­kos žiups­ne­lis – jau ke­le­tas gra­mų. Svei­ka­tos spe­cia­lis­tai ra­gi­na keis­ti mi­ty­bos įpro­čius, po tru­pu­tį ma­žin­ti drus­kos kie­kį ir steng­tis jos var­to­ti kiek įma­no­ma ma­žiau. Tie­sa, Lie­tu­vo­je yra ir dar vie­na pro­ble­ma: ne­ma­ža da­lis gy­ven­to­jų mais­tą sū­do nė ne­pa­ra­ga­vę. Tei­gia­ma, kad per 2-3 sa­vai­tes ga­li­ma iš­siug­dy­ti nau­jus įpro­čius, re­cep­to­riai pri­pran­ta prie ki­to­kio sko­nio. Rei­kia pa­si­steng­ti pa­jaus­ti na­tū­ra­lų kiek­vie­no pro­duk­to sko­nį. Drus­ką ga­li­ma keis­ti prie­sko­niais“, – sa­ko I. Dru­ly­tė. Ty­ri­mų duo­me­ni­mis, eu­ro­pie­čiai vi­du­ti­niš­kai per die­ną su­var­to­ja 8-11 g drus­kos ir tai ge­ro­kai vir­ši­ja Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos re­ko­men­duo­ja­mą kie­kį. Sa­vo ruož­tu su­ma­ži­nus su­var­to­ja­mos drus­kos kie­kį nuo 10 iki 5 gra­mų per die­ną, šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gų ti­ki­my­bė su­ma­žė­tų 17 proc., in­sul­to – net 23 proc. Ne sū­rūs, bet... Pa­sak I. Dru­ly­tės, kai ku­rios ša­lys yra ap­skai­čia­vu­sios, su ko­kiais pro­duk­tais žmo­nės gau­na dau­giau­siai drus­kos. Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos at­lik­tas ty­ri­mas pa­ro­dė, kad dau­gu­mo­je Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių duo­na, grū­dų pro­duk­tai ir ke­pi­niai yra vie­ni pa­grin­di­nių drus­kos šal­ti­nių – su šiais pro­duk­tais su­var­to­ja­ma nuo 19,1 pro­cen­tų (Is­pa­ni­jo­je) iki 28 pro­cen­tų (Pran­cū­zi­jo­je) vi­sos drus­kos. Svar­būs drus­kos šal­ti­niai (ne­skai­tant duo­nos) dau­gu­mo­je ES ša­lių taip pat yra mė­sos ir pie­no (įskai­tant sū­rius) pro­duk­tai. © Shutterstock 100 gra­mų duo­nos vi­du­ti­niš­kai yra 0,88 g drus­kos Skai­čiuo­jant, kad ša­lies gy­ven­to­jas kas­dien su­val­go 100 g duo­nos, su ja gau­na­mos drus­kos kie­kis su­da­ry­tų 0,88 g per die­ną, t.y 17,6 proc. per die­ną re­ko­men­duo­ja­mos su­var­to­ti drus­kos. Kaip pa­ste­bi spe­cia­lis­tai, skir­tin­gų rū­šių duo­no­je drus­kos kie­kis ski­ria­si. „Yra duo­nos, ku­rios 100 gra­mų yra vos 0,13 gra­mų drus­kos, o yra ir to­kios, ku­rios to­kia­me pa­čia­me kie­ky­je yra 1,61 gra­mas drus­kos. Juo­do­je duo­no­je drus­kos yra dau­giau nei švie­sio­je ar ba­to­ne. Drus­kos kie­kis la­bai ski­ria­si, to­dėl no­rė­čiau pa­tar­ti kiek­vie­nam ati­džiai pa­žiū­rė­ti, kiek, ko­kio­je duo­no­je yra drus­kos ir rink­tis tą, kur drus­kos ma­žiau“, – pa­ta­ria I. Dru­ly­tė. Pa­vyz­dys: Duo­na ge­ras ir ver­tin­gas mais­to pro­duk­tas, ypač jei ji pa­ga­min­ta iš vi­sų grū­do da­lių (pil­no grū­do), ir jos tik­rai ne­rei­kia atsi­sa­ky­ti, tik ren­kan­tis ver­tė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į drus­kos kie­kį. Mat vos ke­lio­se rie­ke­lė­se duo­nos ga­li bū­ti jau pu­sė drus­kos die­nos nor­mos. Ementalio sūris© Shutterstock 100 gra­mų fermentinio sūrio vi­du­ti­niš­kai yra 1,5 g drus­kos Pa­sak I. Dru­ly­tės, ma­žiau­siai sū­rūs mo­ca­re­la, ne­no­kin­ti ir varš­kės sū­riai. Tie­sa, jei varš­kės sū­ris kep­tas, pa­gar­din­tas prie­sko­niais, ja­me drus­kos ga­li bū­ti du kar­tus dau­giau. Dau­giau drus­kos yra ir kie­tuo­se fer­men­ti­niuo­se sū­riuo­se. Pa­vyz­dys: Ant su­muš­ti­nio už­de­da­me apie 30 g sū­rio ga­ba­lė­lį. Va­di­na­si, gau­na­me apie 0,45 g drus­kos. © Shutterstock nuotr. 100 gra­mų dešros vi­du­ti­niš­kai yra 2,53 g drus­kos Šal­tai rū­ky­tuo­se ir vy­tin­tuo­se mė­sos ga­mi­niuo­se drus­kos kie­kis yra net du kar­tus di­des­nis nei karš­tai rū­ky­tuo­se ga­mi­niuo­se. Ma­žiau­siai sū­rios vir­tos deš­ros. Ty­ri­mai ro­do, kad mė­sos ga­mi­niai yra la­bai sū­rūs. Pa­ly­gi­nus 2010-2012 ir 2015-2016 me­tų ty­ri­mus karš­tai rū­ky­tuo­se ga­mi­niuo­se drus­kos kie­kis su­ma­žė­jo 24 pro­cen­tais. Pa­vyz­dys: Su­val­gę 100 g šal­tai rū­ky­tos ar vy­tin­tos deš­ros ar ki­to šal­tai rū­ky­to ga­mi­nio, gau­na­me per 80 proc. pa­ros drus­kos nor­mos. Po­ra grie­ži­nė­lių vi­du­ti­nio sto­rio karš­tai rū­ky­tos ar vir­tos deš­ros ant su­muš­ti­nio – dau­giau nei gra­mas drus­kos. Vie­no­je vir­to­je deš­re­lė­je yra apie 1,1 g drus­kos, tai­gi su­val­gius po­rą deš­re­lių gau­na­ma be­veik pu­sė drus­kos die­nos nor­mos. Tarp kitko: Na­cio­na­li­nis mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos ri­zi­kos ver­ti­ni­mo ins­ti­tu­tas (NMVRVI) pri­me­na, kad mais­to pro­duk­tų eti­ke­tė­se pa­tei­kia­mo­je mais­tin­gu­mo de­kla­ra­ci­jo­je yra nu­ro­dy­tas drus­kos kie­kis mais­to pro­duk­te (100 g ar 100 ml) ir ra­gi­na var­to­to­jus rink­tis ma­žiau drus­kos tu­rin­čius pro­duk­tus bei įver­tin­ti, kiek kon­kre­taus pro­duk­to jie su­val­go. Šiuo me­tu Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­ly­se (o ir ne tik) daug kal­ba­ma apie mais­to su­dė­ties kei­ti­mą (re­for­mu­lia­vi­mą), kai pra­mo­ni­niu bū­du pa­ga­min­ta­me mais­te ma­ži­na­ma drus­kos, cuk­rų ir rie­ba­lų, kad mais­tas bū­tų pa­lan­kes­nis svei­ka­tai. Po tru­pu­tį ma­ži­nant drus­kos kie­kį duo­no­je ir jos pro­duk­tuo­se var­to­to­jai to nė ne­pa­ste­bės, o svei­ka­tai bus di­de­lė nau­da. 

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/gyvenimas/grozis_ir_sveikata/kokiuose-produktuose-slepiasi-daugiausiai-druskos.d?id=75457369