Populiarūs straipsniai apie ...

Kiek reikia žinoti apie save?

2017-11-05, 11:52

Vytautas VALEVIČIUS

 Žmogus gali žinoti daug. Bet negali žinoti visko. Jei atsiranda toks visažinis, tai aišku, jog jis šarlatanas. Taigi tenka aiškintis, kiek ir ko turi paprastas žmogus (paauglys ar jaunuolė, darbininkas ar senolis) žinoti apie savo kūno raidos ir degradacijos ypatumus, kiek privalo turėti žinių, kada kreiptis į gydytoją, o kada užtenka gydytis pačiam, ką daryti, kai aplinkiniai tavyje mato ligonį, o tu jautiesi visai sveikas. Tų klausimų nepasibaigianti vora, o atsakymų nepakaktų išdėstyti ir daugelyje enciklopedijos tomų. Aišku, jog daugelis remiasi sveiku protu, bėda tik ta, kad jo ne visuomet užtenka, kartais jis net apgauna.

Neseniai skelbta istorija apie tai, kaip stalius pigiai taisė dantis savo darbo instrumentais. Mane labiau nustebino ne šio „mediko“ drąsa, kiek pacientų sveikas protas. Apgavikų buvo, yra ir bus, tačiau kodėl reikia tikėti žinomai apgaulingais gydymo būdais? Ir klausimas ne retorinis.

Priminsiu vieną istoriją. Buvo toks žmogus Stivenas Polas „Stivas“ Džobsas (Steven Paul „Steve“ Jobs), JAV verslo magnatas ir išradėjas. Jis buvo vienas „Apple“ kompanijos įkūrėjų, vadovas ir direktorių tarybos narys. Jam buvo diagnozuotas kasos vėžys. S. Džobsas devynis mėnesius priešinosi gydytojų rekomendacijoms rinktis laiko patikrintą gydymo metodą. Vietoje to jis rinkosi alternatyviosios medicinos metodus. Nuo šio vėžio jis ir mirė. Apie tai žinomas Anglijos dienraštis telegraph.co.uk tiesiai parašė: „Jis per ilgai stengėsi nugalėti vėžį alternatyvios medicinos dėka“ .

Visi medikais netapsime. Bet yra toks mažiausias savęs žinojimo dydis, kuris užtikrina biologinį asmens išlikimą. Vaikystėje to moko tėvai ir mokytojai, suaugęs privalo domėtis pats. Reikia mokėti būti sveikam, reikia išmokti ir sirgti. Gerai, kai šalia yra protingų žmonių, tačiau dažniau pasitaiko gerų, o ne išmanančių. Tuomet žmogus pasuka klystkeliu. Po to ir geriausi gydytojai ar visos klinikos nebegali padėti.

Aišku, neįmanoma vieną kartą visiems laikams nustatyti tokių žinių kiekį. Jis nuolatos keičiasi, kaip keičiasi gyvenimas ir sveikatos bei sveikatinimo sampratos. Spėriai besivystančios techninės galimybės dažnai iš esmės keičia mūsų požiūrius. Ankstėliau reikėdavo smarkiai sugaišti, kad susisiektum su gydytoju ar gydymo įstaiga, o telemedicina šią kliūtį šalina. Ankstėliau chirurginės operacijos būdavo gana retos, bet artėja laikas, kai jas darys robotai ,visai apie retumą nenumanydami.

O ir organų atnaujinimas ne taip toli, nors ir panašu į fantastiką. Tai jau realybė, tiesa, savo pradžioje. Gal dabartiniai senoliai, t.y. kuriems daugiau kaip 75 metai, galės daugiau sužinoti apie kūną ir jo priežiūrą III amžiaus universitetuose, nors vilčių ir nedaug, bet kiti privalės periodiškai rūpintis žinių atnaujinimu ar net gilinimu, priklausomai nuo jų pačių kūno ar proto būklės. Negaliu pasiūlyti geresnės taisyklės nei žinomo posakio: niekas kitas nesugebės labiau padėti nei tu pats. Kai rūpiniesi savimi, tai ir kiti gali padėti. Aišku, tai negalioja kūdikiams ar jiems prilygstantiems.

Žinojimas yra gėris ir blogis. Gerai, kai žinai, ko reikia, blogai, kai žinai, ko nereikia. Nesiimsiu aiškinti, kad tokių situacijų begalė, pereisiu prie svarbiausio. Žmogus turi kūną, protą ir dar kai ką, vadinamą dvasingumu, kartais siela ir panašiai. Paskutinį bandoma diegti mokytojams, gydytojams ir šiaip besirūpinantiems visuomenės nariais. Tiesa, ne visuomet sėkmingai.

Kūnas yra duotas ir be jo kol kas nemokame apsieiti. Gal ir ateis tokie fantastiški laikai, kai mes perduosime jo priežiūrą kitiems, bet kol kas tenka rūpintis patiems. Taigi tenka ir kai ką žinoti. Va čia jau problema: ko ir kiek. Šaltiniai kol kas tebuvo du: šeimos patyrimas ir išorinės žinios: mokykla, knygos ir panašiai. Šiuo metu piktnaudžiaujama internetinėmis žiniomis.

Taigi pirma problema – ką reikia žinoti kiekvienam kol kas gyvam žmogui. Pirmiausiai jam turi būti aišku, kiek jis turi miegoti, ką turi valgyti, kaip aktyviai judėti. Aišku, kad žmogus miega pagal poreikį: kūdikis ilgiausiai (kas privaloma žinoti jauniems tėvams), vaikai gana ilgai, paaugliai turi savo grafiką, suaugusieji turi savo normas, o ir senoliai neturi persimiegoti. Jei pastarieji miega per ilgai, reikia tartis ne su internetu, o su gerontologu.

Apie dietas ir kitokius savęs kankinimo būdus yra tiek daug neteisybių, jog sunku pasverti, kas geriau – žinoti ar nežinoti. Pranešimai, ką valgyti, ko nevalgyti, dažnai parengiami parduotuvių tinklo: atvežė egzotišką vaisių, tai jis, pasirodo, baisiai sveikas. Trūksta kokio produkto, tai šis - „baltoji‘ mirtis. Tiesa, kai kurios taisyklės lyg ir visuotinai pripažintos. Valgyti reikia reguliariai. Daržovės gerina virškinimą. Vaisiai duoda vitaminų įvairovę. Pirksi nupigintą maistą, brangiai mokėsi už vaistus. Dieta yra gydomoji priemonė, todėl turi būti prižiūrima specialistų. Taigi pačių taisyklių nėra daug, bet ir tai ne visi pripažįsta.

Šiuo metu didžiausia pasaulio „liga“ yra nutukimas. Nelyginsiu skaičių, nes vienose šalyse tokių daug, kitose žmonės neturi ko valgyti. Tačiau mes esame viena iš išsivysčiusių šalių, todėl apie badą lyg ir nevertėtų kalbėti. O štai kad trečdalis suaugusiųjų turi perteklinį svorį, žymi dalis vaikų ir paauglių taip pat, reikia kalbėtis ir galvoti, ką su tuo daryti. Statistiniai duomenys liudija, kad žymi dalis ligų sąlygota riebalų ant mūsų kūno pertekliaus. Jo priežastys yra dvi: netaisyklingas valgymas ir judumo stygius.

Paskutinis yra mūsų gyvensenos pasekmė – civilizacija žmones „pririša“ prie televizoriaus, kompiuterio ar kitokio prietaiso. Mokyklose besimokantys sėdi per pamokas, studentai skaito bibliotekose, biurų darbuotojai dirba prie stalo ir t. t. Pamatavus jų sugebėjimus „judinti“ skirtingas ir visas raumenų grupes, paaiškėja, kad absoliuti dauguma Lietuvos vaikų ir paaugusių (t.y. dirbančiųjų) neapkrauna raumenų reikiamu darbu, dėl to jie silpsta. Toliau dar blogiau. Įvairios nervų ir regėjimo ligos atsiranda dėl mažo vaikų ir suaugusių buvimo atvirose erdvėse: miške, laukuose, parkuose. Pasitikėjimas tik gydymo priemonėmis dar labiau blogina situaciją. Visi vaistai turi pašalinių efektų.

 

 

Ar turime vaistų nuo krizės?

V.Valevičius

Pradėsiu nuo vienos citatos iš laikraščio: „Kvaišalų platinimu garsėjančioje Minijos gatvėje vėlyvą šeštadienio vakarą Klaipėdos policijos pareigūnai aptiko gulintį jauną vyrą. Šalia jo mėtėsi švirkštas su skaidriu skysčiu, veikiausiai – narkotikais.“ Priedas – dar keli pavadinimai iš to paties leidinio: “Klaipėdoje dėl narkotikų vartojimo sulaikyti penki asmenys“, „Vasarą Klaipėdos policija pradėjo 30 tyrimų dėl narkotikų“.

Ilgą laiką rašiau apie narkomanijos pavojus pasaulyje, JAV bei Maniloje, Anglijoje bei Šveicarijoje. Vienu žodžiu – toli. O dabar – jau čia, pas mus, Klaipėdoje. Nežinau, ar reikia gąsdinti, pulti į neviltį, ar peržvelgti, kas yra daroma svetur, kas gali duoti teigiamą rezultatą. Ir ne tiek ten, kiek pas mus.

Pasaulinė narkotikų politikos komisija paskelbė poziciją dėl opiatų krizės Šiaurės Amerikoje. Vien tik JAV per 2016 metus mirė apie 64 tūkst. žmonių nuo narkotikų perdozavimo. Beveik pusė mirčių nuo opioidų perdozavimo yra susiję su vaistiniais preparatais, gautais teisėtai pagal receptą, ir tuo sukėlę aštrų sveikatos priežiūros lyderių susirūpinimą. Ruth Dreifuss, buvęs Šveicarijos prezidentas ir Pasaulinės narkotikų strategijos komisijos vadovas, sakė: „2017 metais Šveicarija žymi gydymo heroinu ir žalos mažinimo strategijos 25-metį. Mirčių nuo perdozavimo per pirmąjį dešimtmetį sumažėjo 50 proc., 82 proc. krito heroino pirkimas juodojoje rinkoje“.

Galima lyg ir pasibaisėti, gal net išsigąsti, bet būtų geriau ramiai pagalvoti. Kokios bebūtų blogybės pasaulyje, jos anksčiau ar vėliau pasiekia visus. Gali apsimesti, kad mus ši nelaimė aplenks, bet tai daugiau nei naivu. Pažvelkime į keletą pavyzdžių. Britų Kolumbija. Pateikiu oficialius duomenis apie mirtis nuo perdozavimo, įskaitant ir išrašomus vaistus (https://commons.bcit.ca/broadcastnews/2017/05/04/april-worst-month-on-record-with-41-overdose-deaths/)

Kitas pavyzdys iš kaimyninės šalies: „Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, 3 proc. aukštųjų mokyklų vyresniųjų kursų studentų pranešė apie dabartinį sintetinių kanabinoidų vartojimą ir beveik pusė šių vartotojų teigė, kad per pastarąjį mėnesį jie narkotikus vartojo daugiau nei tris kartus. Sintetiniai kanabinoidai (SC), paprastai parduodami kaip „Spice“ ir „K2", yra stiprūs nauji psichoaktyvūs junginiai, kurie turi didelę neigiamo poveikio sveikatai riziką. Kai kurie SC surasti junginiai yra panašūs į tuos, kurių yra marihuanoje, ir dažnai parduodami kaip panašūs. Iš tiesų buvo nustatyta, kad SC yra nuo 2 iki 100 kartų stipresni nei marihuana, todėl neigiami sveikatai vartojimo padariniai yra eksponentiškai didesni“. (https://www.alternet.org/drugs/teens-thinking-fake-weed-safer-real-weed-making-big-mistake)

Galiu tęsti pavojus nurodančius pavyzdžius iš Anglijos, Vokietijos ir daugelio kitų šalių laikraščių ar TV, tačiau aišku, kad nelegalus cheminių priklausomybes sukeliančių medžiagų bei neteisėtas išrašomų vaistų vartojimas didės ir problema tik aštrės. Kai kuriuos požymius jau nurodžiau straipsnio pradžioje. Vadinasi, turime dvi pagrindines temas: neteisėtas receptinių vaistų naudojimas - pirmoji. Antroji – nelegalios priklausomybes sukeliančios medžiagos. Kol kas matau, kad nelegalūs narkotikai dažnai neužsilieka Lietuvoje dėl kelių priežasčių: čia maža rinka ir mažos pajamos. Deja, atlyginimams ir pensijoms augant mūsų šalis darosi vis patrauklesnė tų medžiagų pardavinėtojams. Be to, kova su narkotikų prekyba kitose pasaulio šalyse stabdo jų plitimą ir verčia didesnius tų medžiagų kiekius likti Lietuvoje. Šis procesas plečiasi. Trečia ypatybė yra ta, kad poreikis svaigintis kol kas nėra reikšmingai stabdomas, tikimasi, kad nelaimė gali praeiti pro šalį. Deja, globalizacija apima visas sritis, taip pat iš šią.

Kartais mane kaltina, jog nepateikiu savo numatymų, kaip kovoti su šia socialine yda. Pripažinsiu, kad tai turi daryti profesionalai. Ar nebūtų keista, kad publicistas dalintų patarimus, kaip kovoti su gripo epidemija ar prostatos vėžiu? Tiesa, kai ką galiu pastebėti. Pirma, nereikia laukti ir tikėtis, kad nelaimė praeis pro šalį. Antra, ieškoti vaistų turi ne tik „centrinė“, bet ir vietos valdžia. Trečia, dabartinė visuomenė gali spręsti socialines problemas tik vienydama visas esamas bendruomenes, pradedant gatvės komitetu, religinėmis bendruomenėmis ar senolių susivienijimais ir t.t.

 

Tikriausiai nebūsiu originalus, teigdamas, kad geriausias priklausomybių ligų gydytojas gyvena šalia ligonio - tai jo šeima, giminės, kiti artimieji. Tai tos bendrijos, kurioms jis priklauso. Galiu pasiūlyti ne vieną lozungą, bet tai teliktų oro pagadinimu arba piešimu ant vandens. Telieka viena – pareikalauti iš vietos valdžios ne tik pateikti kovos planą, bet ir kasmetines ataskaitas: kiek ir kodėl mirė, kiek ir kodėl gydosi. Kas atsakingas, kad šie skaičiai auga?

 

Vytautas Valevičius. Ko reikia mokyti sergantį?

2017-07-30 00:02:32

 

Truputį keistas klausimas. Atrodytų, kad ligonį reikia gydyti, o ne mokyti. Tačiau priminsiu ne visai teisingą, nors ir seną posakį, kad ligą nugalėti gali tik du: gydytojas ir ligonis bendromis pastangomis. Aišku, jog rimtos traumos atveju žmogus be sąmonės sunkiai padės chirurgui. O štai su lėtinėmis ligomis visai kitas dalykas. Čia gydytojas ne visada ir ne visaip sugebės padėti. Kartais ligonis ir jo aplinkiniai ligą išmano geriau nei jį prižiūrintis specialistas. Bet tai – ribos, kraštai. Daugeliu atvejų vien medikų pastangų nepakanka, tenka vienyti ir vienytis.

 

 

Mokyti ir mokytis teks visiems. Tik labai maža dalis žmonių nesusiduria su liga ar didesne trauma. Vadinasi, kalbame apie visuotinį dalyką. Tiesa, kai kuris amžius ir kai kurios ligos riboja tų žmonių lauką, bet tai tik nedidelis skirtumas. Išvada labai paprasta: sirgti reikia mokėti. Dar daugiau, neišmokus gydytis, teks stipriai kentėti.

Pradėkim nuo pradžių: vaikai išmokomi gulėti lovoje, kai pakyla jų temperatūra. Jie maitinami kiek geresniu maistu, jei jo yra. Jiems sudaromos ypatingos miegojimo ir buvimo sąlygos. Kitaip sakant, sirgdami jie tampa kitokie. Todėl galima tvirtinti, kad ligoniai yra kitokie žmonės. Tiesa, vieni serga lėtinėmis, kiti – ūminėmis ligomis. Dar būna ilgalaikiai ar nuolatiniai ligoniai, trumpalaikiai, arba ūminiai. Kaip pirmos grupės pavyzdį galima nurodyti sergančius diabetu ar AIDS, antrajai priskirčiau gripu ar tymais besigaluojančius. Žmonių elgesys turi padėti organizmui ir sąmonei nugalėti susirgimą, tačiau jo pobūdis skirsis, priklausomai nuo grupės. Ūminis susirgimas dažnai yra netikėtas, todėl geriau žinoti, kaip išgyventi. Ir tai ne metafora, nes nemaža atvejų, kai nemokšiška susirgusio ar jo aplinkos elgsena nuvaro į mirtį.

Sveikatos mokymas gali būti išankstinis ir būtinasis. Pirmasis yra artimas sveikatos švietimui, galimas mokyklose, technikos koledžuose, kolegijose. Antrasis skirtas arba visiems, arba asmeniui, nedidelei grupei. Gripo epidemijos metu galima pamatyti plakatus ar videoklipus, skirtus šio susirgimo prevencijai ar profilaktikai. Tai visuotinės krypties atvejis. Mokymai, kaip gyventi su diabetu, - antro tipo mokymai. Aišku, kad griežtos juos skiriančios ribos nėra. Sakykime, moksleivių ar studentų mokymas, kaip elgtis peršalus ar pradėjus gripuoti, gali būti priskirtas abiem atvejams. O dabar jau aišku, kad užsikrėtęs, sergantis ir nemokytas elgtis žmogus nežinodamas, jog serga, platina virusą ir dėl to nukenčia visai nekalti.

Sirgti reikia mokėti. Tai – aksioma. Deja, ne visiems. Vadinasi, belieka siekti, kad šis sugebėjimas būtų daugelio žmonių žinojimo skrynioje. Tiesa, visų medikais nepadarysime, gal to ir nereikia siekti. Žinios turi būti prieinamos tuomet, kai jų reikia, o gal truputį anksčiau.

Kokias gi turime priemones joms platinti? Šiuolaikinėje visuomenėje galime pradėti nuo pamokėlių darželiuose, pamokų ir pratybų mokyklose bei kolegijose. Tai – pradinės žinios, kurios dar nepakankamai suprantamos kaip būtinosios. Priminsiu, kad Japonijoje marlinis antveidis dėvimas ne tik tam, kad neužsikrėstum pats, bet ir tam, jog nesusargdintum kitų. Pas mus darbuotojai kai kurias užkrečiamas ligas bando „pernešti“ ant kojų, darbe, visai nesirūpindami tuo, kad kolegos gaus užkratus, neišeidami iš darbo. Bene populiariausia bendravimo techninė priemonė dabar yra išmanusis telefonas, kita pagal svarbą priemonė yra kompiuteris su internetiniu ryšiu. Būsimame sveikatos švietime jie apims didesnę dalį žmonių pagal populiarumą ir mobilumą. Tiesa, paskutiniajame būtina išskirti tokius segmentus, kaip YouTube, webinarai, vikipedija, elektroninis paštas, socialiniai tinklai, tinklaraščiai, įvairiausi vaizdo kanalai ir t. t. Vadinasi, jau dabar turime daug priemonių, kurios leidžia specialistams perduoti žinias pagal poreikį visoms gyventojų grupėms.

Tuomet belieka sužinoti, ar yra tokių žmonių, kurie gali suprantamai paaiškinti, ką reikia daryti vieno ar kito susirgimo atveju. Ir kiek subtilesnis klausimas – kuo pasitikėti, esant masinei žinių pasiūlai. Bene didžiausia problema yra ta, kad pernelyg dažnai gydytojai kalba savo kalba, kurią ne kiekvienas supranta. Tuomet pyksta abi pusės, bet sveikata nuo to nepagerėja. Visai kitaip kalba žiniuonė ar šamanas, ragana ar kokia užkalbėtoja. Šamano net nereikia suprasti, jis „dirba“ savarankiškai ir atskirai nuo ligonio. Nesupratimas – jo metodas. Deja, daliai žmonių, ir nemažai daliai, norisi to paties: tu sakyk, ką man daryt, o aš tik padarysiu. Tinginystė – progreso variklis, bet su savais trūkumais.

Dabar apie pasitikėjimą ir supratimą. Visiškas supratimas įmanomas tik kai žinojimo lygiai yra vienodi. Su medikais ligoniai niekuomet nesusilygins, net jei sirgs ir gydytojai. Vadinasi, jų santykiai turi būti kiek kitokie. Pirmiausiai jie turi pasitikėti vieni kitais. Vienais dėl kompetencijos ir atsakomybės, kitais dėl poreikio įsisąmoninimo, motyvacijos. Tiesa, laikas per dažnai tam įneša korektyvas: monotonija gadina tiek teikiantį žinias, tiek jų naudotoją. Vadinasi, teks nuolat judinti „kontaktą“ dėl vienos priežasties – naikinti „įprotį“, kuris per daug automatizuotas. Jeigu lektorius skaito tą pačią paskaitą 37 kartą, tai jam pačiam tampa nuobodu. Jeigu vaikui šimtą kartų pasakysi tą patį per dieną, tai vakaro pabaigoje jis to nebegirdės.

Ryšys tarp sveikatos specialisto ir tuo metu sergančio turi būti maksimaliai patogus abiem. Pirmasis neturi būti perkrautas kitais darbais ir darbeliais, antrasis privalo turėti sau patinkančią bendravimo priemonę: kompiuterį, mobilų telefoną. Aišku, tai daugeliui atrodo kaip teorija, kaip tolimas idealas, bet turiu su tuo nesutikti- visi reikiami elementai jau yra, jie dirba, t.y. praktiškai naudojami. Belieka pereiti prie sistemos ir sistemingo jos panaudojimo.

Netolimos ateities sveikatos priežiūros sistema vis labiau remsis ne ligoninėmis, o priežiūros įstaigomis su mobiliu personalu. Konsultacija yra ne mažiau svarbi nei operacija. Tinkamai ir laiku suteiktos naudingos žinios sumažina bendruomenės išlaidas ir daro sveikatos sistemą stabilią ir palyginti nebrangią. Dabar jau aišku, jog ateities (labai artimos) visuomenė yra žinių visuomenė. Sveikatos sistema čia nėra išimtis. Norint būti sveikam, reikės žinoti, o gal jau tai tinka ir dabar?

 P.S. „Nuo kitų metų liepos 1 d. naujuoju „E. sveikatos“ sistemos pagrindiniu tvarkytoju tapus Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK), tikimasi didesnio medikų bei pacientų aktyvumo ja naudojantis.“ SM puslapis

Miestas kaip liga ir kaip vaistas

                      Kaip žinoma, vieni vaistai gydo, kiti – nugydo. Nėra vandens, kuriuo pašlaksčius visi negalavimai išnyktų. Tikėti, kad ateis laikai, kai mus bus galima išgydyti nuo visokių ligų be mūsų pačių pastangų, tai ugdyti už save neatsakingą, nepilietišką individą. Deja, niekada nebus tokio meto, kai „stebuklingi“ aparatai, tabletės ar dar kažkas išgelbės mūsų sveikatą. Teks vargti patiems, tiesa, su kitų pagalba ir parama.

                      Dabartinė žmonija iš esmės tapo miestietiška. Lietuva  taip pat nėra išskirtine. Todėl pažiūrėkime į miestą, kaip darinį, kuris labai veikia sveikatą. Mieste gyvenančių ar net netoli esančių. Aprašinėti, kas tai yra nesiimsiu, nes tai nėra mano tikslas. Aš noriu parodyti tai, kas veikia gyventojų sveikatą, tiesiogiai ar netiesiogiai. Ir tai sunku aprašyti viską, todėl pasiimsiu tik kelias temas: ekologiją, miesto planavimą ir gyventojų judumą, prieinamumą. 

                      Ekologiją dar daug valdininkų ar net politikų supranta kaip medžių, gėlių ar vejų priežiūrą. Taip, tai dalis miesto ekopriežiūros sistemos, bet santykinai nedidelė. Žymiai labiau paveikios yra taršos, apie kurias nemėgstama kalbėti savivaldos rėmuose Lietuvoje. Oro tarša mikrodalelėmis, tarša triukšmu, tarša elektromagnetiniais laukais, kvapų tarša (gal geriau – smarvė), biologinė miesto tarša. Ir tai dar ne visos rūšys. Visos jos veikia miestuose ir kartais “naikina“ arba mažina gyventojų skaičių. Pateikiu tik keletą „neigiamos“ aplinkos, susargdinantį gyventoją, pavyzdžių. Gyvenimas šalia autobuso, troleibuso ar tramvajaus stotelės (sustojimo vietos). Gyvenimas aukšte, virš kurio yra mobilaus telefono, radijo stoties ar panašiai, antenos. Gyvenimas šalia didelės auto priemonių stovėjimo ir laikymo vietos (ypač žiemą). Gyvenimas šalia neprižiūrėtų vandens telkinių ar upelių, šabakštynų, balandinių ir panašiai. Gyvenimas šalia didesnės gamyklos ar cecho. Gyvenimas name, kurio kieme yra parduotuvė ar parduotuvės, gyvenimas šalia krematoriumo, restorano ar kavinės. Gyvenimas šalia magistralių – geležinkelio, automobilių bei jūrų ar oro uostų. Biologinė tarša dažnai sąlygoje vaikų susirgimus nuo kačių ar šunų parazitų, balandžių lizdų balkonuose ir t.t. Tą skaičių aš galiu tęsti, bet kol kas paaiškinsiu, kad vieni pavyzdžiai iliustruoja taršą triukšmu, kito oro taršą, treti kompleksinę. Nesu susidūręs nė viena Lietuvos savivaldybe kurioje rūpintųsi rimtu ekologinės sistemos vertinimu dėl jos įtakos gyventojų mirtingumui bei sergamumui. Galima rasti triukšmo žemėlapius, bet to gal per mažai? Miesto ekologija yra ta aplinkos sistema, kuri užtikrina arba turi užtikrinti oro, triukšmo, ir panašių neigiamų faktorių minimizavimą, miestiečių sveikos aplinkos sukūrimą. Tai ir yra miesto ekologija. Mokslininkai ne kartą apie tai rašė. Štai vienas iš jų: http://lzinios.lt/lzinios/Mokslas-ir-svietimas/mokslininkai-perspeja-per-mazai-rupinames-ikvepiamo-oro-kokybe/244204

                      Miestų planavimas turi įtaką gyventojų sveikatai. Esu ne kartą aprašęs, kaip gerai suplanuotas miesto kvartalas „priverčia“ gyventojus kiek daugiau pajudėti ir dėl to mažiau sirgti. Lygiai taip pat veikia ir viešasis miesto transportas. Ką tik perskaičiau įdomaus tyrimo rezultatus: padidinus viešo transporto naudotojų skaičių 1 procentu, dviem dešimtosiomis procento sumažėja gyventojų su pertekliniu svoriu, t.y su dideliu KMI ( o tuo pačiu su savo ligomis). Šaltinis: http://www.zmescience.com/medicine/public-transportation-vs-obesity/  Kitaip sakant, sumažinus gyventojų poreikį važiuoti nuosava mašina kad ir nedidelius atstumus, statistiškai pagerėja miestiečių sveikata. Aiškiausią įtaką miestų planavimui padarė Sveikų miestų judėjimas visame pasaulyje. Jo dalyviai išryškino pagrindinius prioritetus: turi būti galimybė bėgioti, galimybė važiuoti dviračiu, žaliosios zonos (parkai), gerai išvystytas viešasis transportas. Ką gali padaryti sveikai suplanuotas miestas? Visų pirma, mažinti ekologinę taršą: triukšmą, oro bei kitą aplinkos gadinimą, didinti gyventojų saugumą ( nuo traumų, sužalojimų, nusikaltėlių). Antra, užtikrinti gyventojams judumo galimybes. Trečia, sukurti miestui žaliuosius „plaučius“, kurie ne tik sugers dalį išmetamų teršalų, bet ir padidins deguonies gamybą pačiame mieste. Tai ne tik parkai, bet ir apželdinti stogai, balkonai, visos tam tinkamos erdvės. Štai vienas pavyzdys ir Bostono:

Description: http://greencitygrowers.com/wp-content/uploads/2012/03/products-header.jpgPlanuoti reikia ne tik erdves, bet ir bendruomenes. Saugios kaimynystės grupės, seniunaitijos ir seniūnijos taip pat yra miesto planavimo ir veiklos elementais. Kiekvienas miestas turėtų būti bendruomene, kuri turi savo tikslus, mokėti spręsti problemas savarankiškai, jo elementais palaipsniui tampa savipagalbos grupės, kurios kuriasi skirtingai pagrindais. Pagal amžių, ligas, vietas ir panašiai. Kaip tik jos didina ir saugumą mieste. Taip, planuotojai turi kurti saugias vaikų ar jaunimo žaidimų aikšteles, bet jų priežiūrą gali užtikrinti tik vietos bendruomenės. Prie kiekvieno visuomeninio objekto miesto tvarkytojo nepastatysi, net video kameros ir tos visur negali pakabinti. O žmonės tą darbą atlieka paprastai ir be užmokesčio, nes tai – jo, jo miestas, jo gatvė, jo namas.

Trečias dalykas, kurį noriu parodyti, yra miesto prieinamumas. Nors ir keistai tai skamba, bet gyventojai niekur nėra vienodi. Yra vyrai ir moterys, vaikai ir nėščios mamos, žmonės su fizine ar kitomis negaliomis. Yra turtingesni ir skurdžiai, yra namų savininkai, yra lūšnynų gyventojai ar benamiai. Miestas yra jų vieta. O miestų statyba neskirta lūšnynams, neskirta specialių vietų ir benamiams. Tai dar lyg nedidelė bėda. Tačiau turim ir tokias gyventojų grupes, kaip žmones su judėjimo negalia. Yra ir silpnaregių ir aklųjų. Ar pritaikytas miestas ir jiems, ar nėra tokių grupių žmonių, kuriems gyventi jų mieste nepatogu ar net pavojinga?  Kas ir kaip turi padėti paskiroms grupėms su specifiniais poreikiais. Mūsų nedidelio aukščio namuose paprastai nėra lifto. Kas atsitiks, jei buto savininkas taps žmogumi be kojų, t.y. su fizine negale? Ar mieste yra būstų, pritaikytų akliesiems, žmonėms su psichine negale, pavyzdžiui, demencija? Aišku, kad ne. Esu radęs keletą straipsnių apie architektų siūlymus, kurti butus su tam tikrais ypatumais. Netgi žmonėms su psichine negalia. Kodėl tai tapo taip svarbu? Dėl gana paprastos priežasties – daugėja senų ir senėjančių žmonių skaičius. Dar toliau vis labiau augs, vadinasi, teks arba pavienius žmones kelti į specialius bendrus namus, arba pritaikyti jų pačių butą ar namą gyvenimui su senatve ir liga. Paskutinysis tiesiog pigesnis variantas. Taigi, miestas keičiasi, nes tobulėja reikalavimai pačiai gyvenamajai aplinkai. Miesto gatvių, šaligatvių ir viešo transporto pritaikymas specialioms grupėms keičia visas miesto planavimo senas nuostatas. Iki šiol miestai buvo planuojami jauniems ir sveikiems žmonėms. Dabar tampa aišku, jog nuostatas būtina keisti, žinant kad akli ar judėjimo negalia turintys ar kitaip riboti žmonės yra lygiateisiai bendruomenių nariais. Iš kitos pusės, tokių žmonių išgyvenimas pavieniui ar net kaimo teritorijose yra problemiškas, jie dažnai ten žūna, tai mieste randasi galimybės užtikrinti bendruomeninio gyvenimo aplinką.    

Miestas yra žmonių veiklos ir gyvenimo sankaupos vieta. Toks masiškumas sukelia daugybę problemų. Tačiau gyventi kitaip mes kol kas negalime. Vadinasi, miestas turi būti humanizuotas, o tai tereiškia, kad jo struktūra ir valdymas turi užtikrinti čia esančių žmonių laimingą ir ilgalaikį gyvenimą. Tam reikalinga sveika aplinka, kuri skirta žmogui, paremta kitaip nei dabar suvokiamu miesto planavimu ir kintančiu būsto pritaikymu ten gyvenančiam. Taigi miestas yra ir liga ir vaistas.

 

Vytautas Valevičius